Vilis Lācis (Vilis Lacis, 1904 m. gegužės 12 d. – 1966 m. vasario 6 d.) – latvių rašytojas, realizmo atstovas, taip pat sovietų politikas.

Biografija

Vilis Lacis gimė 1904 m., Rynūžuose (dabar Vecmylgravis, Ryga) uosto darbininkų šeimoje. Jis mokėsi Daugavgryvos parapijos mokykloje. Pirmojo pasaulinio karo metu šeima pasitraukė į Rusiją. Altajaus srityje Lacis baigė Barnaulo mokytojų seminariją ir tapo kaimo tarybos skretoriumi, ten pirmą kartą publikavo savo darbą – feljetoną laikraštyje „Sibiro kova“. 1921 m. Lacių šeima sugrįžo į Latviją. Kadangi V. Lacis neturėjo reikiamo išsilavinimo, kad taptų profesionaliu jūrininku, o literatūrine veikla dar nieko nebuvo pelnęs (pirmasis apsakymas Latvijoje, „Sieviete” (Moteris), išleistas tik 1930 m.), jis dirbo atsitiktinius darbus – uosto krovėjo, laivo kūriko, žvejo.

1940 m. tapo naujai suformuotos sovietinės vyriausybės nariu, Latvijos KP CK nariu. 1940—1946 m.- Latvijos TSR Liaudies komisarų tarybos pirmininkas, 1946—1959 m. – Latvijos TSR Ministrų tarybos pirmininkas. Nuo 1954 m. balandžio 20 d. iki 1958 m. kovo 27 d. – TSRS Aukščiausiosios Tarybos Tautybių tarybos pirmininkas. TSKP XIX, XX ir XXII suvažiavimuose buvo renkamas kandidatu į TSKP CK narius. TSRS Aukščiausiosios Tarybos 2—5-jo šaukimo deputatas. Apdovanotas 7 Lenino ordinais, Tėvynės karo 1-mo laipsnio ordinu, medaliais.

Vilio Lacio vardu Maskvos šiaurės – vakarų regione pavadinta gatvė.

Kūryba

1930 m. išleistas pirmasis Vilio Lacio romanas „Išlaisvintas žvėris” (Atbrīvotais zvērs), po metų laikraštyje „Sociāldemokrāts“ pradeda leisti trilogiją „Paukščiai besparniai” (Putni bez spārniem). Tačiau populiarumo sulaukė tik 1933 m., kai laikraštyje „Jaunākās Ziņas” pradėjo publikuoti romaną „Žvejo sūnus” (Zvejnieka dēls), kuris tapo pačiu populiariausiu latvių romanu, o 1939 m. jo motyvais buvo sukurtas pirmasis latvių pilnametražis meninis filmas. „Žvejo sūnus” tapo posūkiu ir paties Vilio Lacio gyvenime – jis galėjo mesti fizinį darbą ir tapti bibliotekininku, galiausiai likti tik profesionaliu rašytoju. Iš viso V. Lacis parašė 20 romanų, 58 apsakymus, 6 pjeses ir gausybę publicistinių straipsnių.

Tarybiniais metais V. Lacis kelis tarpukariu parašytus darbus perrašė atitinkamai ideologijos reikalavimams, taip pat rašė socialistinio realizmo kanonus atitinkančius darbus, todėl jo darbai buvo išversti į visų Tarybų Sąjungos respublikų kalbas.

Pagal Vilio Lacio darbus sukurti meniniai filmai (Žvejo sūnus, Į naują krantą, Senoji jūrininkų gūžta), animacinis filmas (Vanagėlis), pastatytos pjesės (Žvejo sūnus), opera (M. Zariņš Į naują krantą) ir baleto spektaklis (R. Grīnblats Rigonda).

Bibliografija

• „Išlaisvintas žvėris“ (Atbrīvotais zvērs)(1930–1931);
• „Paukščiai besparniai“ (Putni bez spaŗniem) (1931–1934);
• „Žvejo sūnus“ (Zvejnieka dēls) (1933–1934);
• „Senolių kvietimas“ (Senču aicinājums) (1935);
• „Senoji jūrininkų gūžta“ (Vecā jūrnieku ligzda) (1937–1938);
• „Akmenuotas kelias“ (Akmeņainais ceļš) (1939);
• „Pražuvusi gimtinė“ (Pazudusī dzimtene) (1941);
• „Audra“ (Vētra) (1946–1948);
• „Į naują krantą“ (Uz jauno krastu) (1952).

• „Moteris“ (Sieviete) (1930);
• „Vanagėlis“ (Vanadziņš) (1936);
• „Keturios kelionės“ (Četri braucieni) (1937);
• Edžiņš (1942);
• „Ateities kalviai“ (Nākotnes kalēji) (1943).

• „Tolimas kelias“ (Tālais ceļš) (teatre 1935 m.);
• „Marti“ (Vedekla) (periodikoje 1943 m.);
• „Pergalė“ (Uzvara) (teatre 1945 m.).