Kubos revoliucija – 1959 m. sausio 1 d. Liepos 26-osios judėjimo, vadovaujamo Fidelio Kastro įvykdytas perversmas, nuverčiant diktatorių Fulgencio Batista. Po revoliucijos Kuba pasuko marksistinio socializmo keliu.

Revoliucijos ištakos prasidėjo 1953 m. kai apie 100 menkai ginkluotų partizanų atakavo Monkados kareivines. Dauguma partizanų žuvo, o Fidelis bei Raulis Kastrai buvo sučiupti. Nors jie buvo nuteisti 15 m. kalėjimui, vėliau per politinių kalinių amnestiją išlaisvinti. Vėliau Kastrai išvyko į Meksiką, kur sutiko Če Gevarą ir ėmė ruošitis naujam puolimui.

1956 m. nedidele jachta Granma 82 revoliucionieriai pasiekė rytinius Kubos krantus ir išsilaipinę patraukė į Siera Maestroskalnus. Po susirėmimų su armija dauguma partizanų žuvo, teliko nedidelė grupė žmonių, tarp kurių Fidel Castro, Raul Castro,Che Guevara, Camilo Cienfuegos, Juan José Pàjaro. Nepaisant to šalyje ėmė veikti vis daugiau revoliucinių grupių. Studentai, valstiečiai, darbininkai masiškai jungėsi prie revoliucionierių. 1958 m. vasarą vyko intensyvūs mūšiai Siera Maestroje, revoliucinės pajėgos perėmė iniciatyvą. Kastro vyrai pasigrobė daug ginklų ir pradėjo žygį į vakarus, laimėdami prieš Batistos armiją. Rudenį buvo užimti Orjenteso ir Las Viljaso miestai, o 1959 m. sausio 1 d. Fidelio Kastro pajėgos užėmė Santjagą, tuo pat metu Če Gevara užėmė Santa Klarą. Susitikusios Če Gevaros ir Sjenfuegoso pajėgos patraukė į Havaną. Batista paspruko iš Kubos, o revoliucionieriai sostinėje džiaugsmingai sutikti liaudies.