Jekaterina II (arba Jekaterina Didžioji, Lietuvoje Kotryna II, rus. Екатерина II Великая; g. 1729 m. gegužės 2 d. [pagal J.K.: balandžio 21 d.] – m. 1796 m. lapkričio 17 d. [pagal J.K.: lapkričio 6 d.]) – Rusijos imperatorienė, ja tapo 1762 m. liepos 9 d. [pagal J.K.: birželio 28 d.].

Vaikystė

Jekaterina gimė Štetine (dab. Ščecinas), Prūsijos generolo šeimoje. Jos tėvas buvo nuoširdžiai atsidėjęs tarnybai, o motina buvo didelė nenuorama ir nuotykių mėgėja, dažnai važinėdavo po Europą, todėl nei vienas rimtai neužsiėmė mergaitės auklėjimu. Žvitrią ir kaprizingą Jekateriną motina auklėjo paprastai: už menkiausią nusižengimą skeldavo stiprų antausį. Tai nepraėjo veltui: Jekaterina išmoko ramiai kęsti patyčias ir kantriai laukti savo valandos.

Santuoka

Šešiolikmetė Jekaterina imperatorienės Jelizavetos valia buvo ištekinta už septyniolikmečio trečios eilės pusbrolio, sosto įpėdinio Petro III. Pati neturėdama vaikų, Jelizaveta iš Jekaterinos reikalavo tik vieno: gimdyti. Deja, Petras buvo nevaisingas, be to, protiškai atsilikęs. Kartą Petras III viešai įžeidė Jekateriną, o šiai apsiverkus pagrasino skyrybomis ir kalėjimu. Tuomet Jekaterina pirmą kartą rimtai ėmė svarstyti šalininkų pasiūlymus įvykdyti perversmą ir paimti valdžią.

Valdymas

Po Jelizavetos mirties į sostą atsisėdo Petras III, tačiau jis nesugebėjo sutarti su žmonėmis, tad visas dvaras simpatizavo Jekaterinai. 1762 metais Petras III buvo priverstas pasirašyti žmonos surašytą aktą, kad „savo noru“ atsisako sosto. Suimtas ir įkalintas, Petras III žuvo per eilines išgertuves susiginčijęs ir susipešęs su vienu iš sugėrovų. Persigandusi Jekaterina padarė viską, kad ant jos nekristų įtarimo šešėlis. Buvo paskelbta, kad imperatorius mirė dėl sunkios ligos.

Imperatorienei valdant buvo sustiprinta centralizuota valdžia Rusijoje, išplėtė bajorų teises, prie Rusijos prijungė Krymą, Šiaurės Kaukazą, Vakarų Ukrainos, Gudijos, Lietuvos žemes.

Jekaterinos meilužiai

Jekaterina tekėdama neturėjo jokios seksualinio gyvenimo patirties. Būsimoji imperatorienė ir po vedybų išliko skaisti. Po dešimties santuokos metų ji pagimdė sūnų – manoma, jog tikrasis tėvas jos pirmas meilužis Sergejus Saltykovas. Vėliau gimusių Jekaterinos vaikų tėvai buvo lenkų kunigaikštis Stanislovas Augustas Poniatovskis, rusų kunigaikštis Grigorijus Orlovas.

Įkopusi į penktą dešimtį Jekaterina vis dar buvo patraukli, ir traukte traukė vyrų dėmesį. Naujuoju jos favoritu tapo Grigorijus Potiomkinas, nerangus, vienaakis milžinas, kuris šiurpino dvariškius prastuolio manieromis. Audringa jų meilė truko keletą metų. Nenorėdamas prarasti įtakos imperatorei, Potiomkinas sugalvojo įvesti imperatorės meilužių atrankos sistemą. Jekaterinai ši idėja patiko, ir Potiomkinas pats pradėjo parinkinėti jai meilužius, kurie pirmiausia turėdavo pasitikrinti, ar neserga venerinėmis ligomis, taip pat jų „vyriškumą“ išbandydavo specialiai šiam reikalui paskirta rūmų dama. Atsidėkodama savo partneriams Jekaterina dalijo iždo pinigus, teikė titulus, skyrė dvarus su keliais tūkstančiais baudžiauninkų.

***