Žygimantas Senasis (lenk.: Zygmunt I Stary; brus. Жыгімонт Стары; 1467 m. sausio 1 d. – 1548 m. balandžio 1 d.) – LDK valdovas ir Lenkijos karalius (1506–1548), priešpaskutinis Gediminaičių dinastijos atstovas. Penktas Kazimiero Jogailaičio ir Elžbietos Habsburgietės (lenk. Elżbieta Rakuszanka; Elžbietos tėvas imperatorius Albrechtas II Habsburgietis) sūnus.

Lenkijos karaliumi vainikuotas 1507 m. sausio 24 d.

Žygimantas Senasis ir jo karai su Maskva ir totoriais

Žygimanto valdymo metais su Maskva buvo kariauta tris kartus.

Pirmasis karas su Maskva (1507–1508 m.)

Jau Aleksandro laikais Lietuvos ponų tarpe vis labiau ėmė įsigalėti rusų kilmės bajorai. Aukščiausiai iš jų buvo išlikęs totorių kilmės kunigaikštis Michailas Glinskis (rus. Mikhail Lvovich Glinsky: ir lenk.: Michał Gliński (1470–1534 m.)), bet lietuviams apkaltinus jį neva jis nužudęs Aleksandrą, pabėgo į Maskvą. M. Glinskio pasikviestas Maskvos kunigaikštis Vosylius III (rus.: Василий III Иванович) apgulė daugelį rytinių Lietuvos miestų (skelbėsi einąs vaduoti spaudžiamų pravoslavų) ir artinos prie Smolensko. Bet atvykęs Lietuvos etmonas kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis (lenk.: Konstanty Ostrogski) ties Orša sumušė priešus. 1509 m. pasirašyta su Maskva amžinoji taika. Abi pusės pasižadėjo neliesti viena kitos pripažintų žemių ir laisvai praleisti per savo teritoriją kitos valstybės pasiuntinius ir pirklius.

Antrasis karas su Maskva (1512–1522 m.)

Šis karas Lietuvai buvo daug sunkesnis. M. Glinskio pastangomis, šį kartą Maskvai pavyko gauti daug paramos iš Austrijos imperatoriaus Maksimiliano I (vok.: Maximilian I von Habsburg). Į Maskvą imperatorius nusiuntė daugybę karo specialistų inžinierių ir artileristų, mat imperatorius norėjo susilpninti Žygimantą, kuris ypatingai rūpinosi, kad Hasburgai negautų jo brolio Vladislovo (ang.: Vladislaus II of Bohemia and Hungary) valdomos Vengrijos ir Čekijos. Kad Lenkija neitų į pagalba Lietuvai, prieš ją buvo sukelta Moldavija ir kryžiuočiai. Karas prasidėjo 1512 m., visos Maskvos jėgos buvo nukreiptos į Smolenską. Tris kartus miestas apgultas ir pagaliau, M. Glinskiui sukėlus viduje sąmokslą, 1514 m. paimtas. Bet ir vėl atvykęs K. Ostrogiškis ties Orša sumušė Maskvos kariuomenę. Turėdamas 30000 karių, jis sumušė 80000 Maskvos kariuomenę (iš jų 30000 krito karo lauke, o pats vadas su 1500 bajorų ir karių pateko į nelaisvę). Nors buvo laimėta, bet Smolensko tvirtovės atsiimti nebepasisekė net per sekančius 8 karo metus. 1522 m. pasirašytos 11 metų paliaubos, Smolenskas paliktas Maskvai, jis Lietuvai grįžo tik po beveik 100 metų (1611 m.).

Trečiasis karas su Maskva (1534–1537 m.)

Ankstyvesnieji karai pasibaigdavo Lietuvai nelaimingai ypač dėl to, kad bajorija nenorėjo kariauti ir nenorėjo mokėti karui reikalingų mokesčių. Tad kol būdavo surenkama kariuomenė, Maskva suspėdavo užimti nemaža Lietuvos pilių. Paskui nebegalėdavo nieko padėti nė dideli laimėjimai, nes po jų maskviečiai užsidarydavo pilyse ir vengdavo atvirų mūšių, o paimti pilį, naudojantis to meto karo technika, buvo gana sunku. Pirmuosius du karus Žygimanto laikais pradėjo Maskva, bet šį trečiąjį – Lietuva. Kai 1533 m. mirė Vosylius III, Maskvos kunigaikščiu tapo Ivanas Rūstusis (rus.: Иван Грозный) (1533–1584 m.). Kadangi jis tuomet buvo dar mažas, tai buvo sudaryta regencija. Su ja Maskvos kunigaikštystėje prasidėjo vidaus neramumai, kuriais Lietuva tikėjosi pasinaudoti, kad Žygimantas buvo patraukęs į savo pusę Krymo totorius, apsiėmęs jiems kasmet mokėti po 15000 dukatų, ir Maskvai nuolat grėsė iš jų pusės pavojus. Nors lėšų buvo pakankamai surinkta, tačiau bajorija nėjo į karą, ir visi dideli pasiryžimai nuėjo niekais. 1537 m. su Maskva buvo padarytos 7 metų paliaubos, kurios vėliau buvo pratęstos, ir Žygimanto Augusto laikais. Siena su Maskva dabar mažai tepasikeitė.

Žygimanto Senojo žmonos ir vaikai

Kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, kad iki pirmosios santuokos Žygimantas Senasis turėjo tris nesantuokinius vaikus su Kotryna Telniczanka (Katarzyna Telniczanka)):

• Joną (1499 m. sausio 8 d. – 1538 m. vasario 18 d.);
• Reginą (1500/1501 m. – 1526 m. gegužės 20 d.);
• Kotryną (apie 1503 m. – 1548 m. rugsėjo 9 d.).

Žygimantas Senasis buvo vedęs du kartus. 1512 m. vasario 8 d. vedė Barborą Zapoliją (1495–1515 m. spalio 2 d.) (vengrų kunigaikščio Stefano Zapolijo (Szapolyai István) dukrą) ir turėjo du vaikus:

• Jadvygą (1513 m. kovo 25 d. – 1573 m. vasario 7 d.), kuri ištekėjo už Joachimo II Hektoro iš Brandenburgo;
• Oną (1515 m. liepos 1 d. – 1520 m. gegužės 8 d.).

1518 m. balandžio 18 d. Žygimantas Senasis vedė Boną Sforzą (1494 m. vasario 13 d. – 1557 m. lapkričio 7 d.) ir turėjo penkis vaikus (šeštasis mirė tik gimęs):

• Izabelę (1519 m. sausio 18 d. – 1559 m. rugsėjo 15 d.), kuri ištekėjo už Vengrijos karaliaus Jono Zapolajo (Szapolyai János);
• Žygimantą Augustą (1520 m. rugpjūčio 1 d. – 1572 m. liepos 7 d.), LDK ir Lenkijos karalius;
• Sofiją (1522 m. liepos 13 d. – 1575 m. gegužės 28 d.);
• Oną (1523 m. spalio 18 d. – 1596 m. rugsėjo 9 d.), kuri ištekėjo už LDK Stepono Batoro;
• Kotryną (1526 m. lapkričio 1 d. – 1583 m. rugsėjo 16 d.), kuri ištekėjo už Švedijos karaliaus Jono III (Johan III);
• Albrechtą (1527 m. rugsėjo 20 d.).

Kai Žygimantas jau buvo senas, valstybėje didžiausią įtaką įgijo jo antroji žmona, Milano ir Bario kunigaikštytė Bona. Lenkijoje ji įgijo didelę valdžią ir šeimininkavo savo vyro vardu. Paskutiniais gyvenimo metais visai nebuvo girdėti Žygimanto Senojo. Užsienyje jau daug kas manė, kad jis miręs. Turkų sultonas net buvo atsiuntęs užuojautą, o Maskvos kunigaikštis savo pasiuntiniams instrukcijose įrašydavo: „Jei karalius miręs, – pareikšti užuojautą“.

Žygimanto Senojo reikšmė Lietuvai

Žygimantas, dar būdamas Silezijoje, jau pasirodė geras valdytojas. Ten jis įvedė gerą tvarką ir sutvarkė ūkį. Lietuvoje jis taip pat parodė daug energijos ir sumanumo. Išlaidaus Aleksandro apgriautas ūkis buvo sutvarkytas, daugelis jo įsiskolintų dvarų buvo išpirkta. Į ūkį jam teko kreipti daug dėmesio, nes ilgų karų metu ypač daug reikėjo pinigų kariuomenei. Kadangi bajorija nenorėjo eiti į karą, tai Žygimanto buvo įvesta samdytinė karuomenė.

1529 m. LDK priimtas I Lietuvos Statutas.

Žygimanto Senojo valdymo laikais gyvenimas Lietuvoje labai pagerėjo. Dėl protestantų dėmesio Biblijoje užrašyto Dievo Žodžio studijavimui gimtąja kalba, ypač padaugėjo mokyklų. Karalienės Bonos globojamas, Abraomas Kulvietis 1539 m. įsteigė Vilniuje pirmąją aukštesniąją mokyklą, kurioje dirbo magistras Jurgis Zablockis, taip pat spėjama, kad ir Martynas Mažvydas, galbūt ir Stanislovas Rapolionis. Joje ne tik buvo mokoma įprastų dalykų, antikinių kalbų, bet ir skelbiamos reformacijos idėjos.

1542 m. karalienei Bonai iškeliavus į Italiją, Vilniaus vyskupas Povilas Alšėniškis iš Žygimanto Senojo gavo leidimą protestantų persekiojimui. Povilas Alšėniškis 1542 m. uždarė Abraomo Kulviečio įsteigtą mokyklą, manoma, jog įkalino Martyną Mažvydą. Dėl persekiojimų iš LDK į Prūsiją emigravo Stanislovas Rapolionis, Abraomas Kulvietis, laisvę atgavęs Martynas Mažvydas. Protestantų persekiojimą 1544 metais sustabdė Žygimanto Senojo įpėdinis Žygimantas Augustas, iš savo gyvo tėvo gavęs faktinę valdžią Lietuvoje .

Savo gyvenimo pabaigoje Žygimantas Senasis jau nebeturėjo jėgų ir jokių planų, net atsisakė nuo pretenzijų į Čekiją ir Vengriją po jų valdovo, brolio Vladislovo (ang.: Vladislaus II of Bohemia and Hungary), mirties ir užleido jas Habsburgams. Jam teko kariauti net tris ilgus karus su Maskva, kartą su kryžiuočių ordinu ir daugybę kartų su totoriais. Karo jis nemėgo ir buvo linkęs viską spręsti taikiu būdu.

Prūsijoje, Karaliaučiuje buvo išspausdinta pirmoji lietuviška knyga – Martyno_Mažvydo_katekizmas (1547 m.).