Steponas Batoras (lenk.: Stefan Batory; vengr.: Báthory István, 1533 m. rugsėjo 27 d. – 1586 m. gruodžio 12 d.) – Transilvanijos kunigaikštis (1571–1576 m.), Lenkijos karalius (1575–1586 m.), Lietuvos didysis kunigaikštis (1576–1586 m.). Valdė kartu su Ona Jogailaite.

Reformavo Abiejų Tautų Respublikos kariuomenę, sudarė taikos sutartį su Turkija ir Krymo chanatu. Įtraukęs į Livonijos karą Lenkijos kariuomenę, atkovojo Rusijos užimtas LDK bei Livonijos teritorijas ir privertė rusus sudaryti taikos sutartį. Suvaidino svarbų vaidmenį pertvarkant Vilniaus jėzuitų kolegiją į Vilniaus universitetą.

Transilvanijos kunigaikštis

Gimė to paties vardo (Báthory István) Transilvanijos didiko šeimoje. 1571 m. Steponas Batoras tapo Transilvanijos vaivada. Buvo austrų priešu.

Lietuvos ir Lenkijos valdovas

Lietuviai renkant Steponą Batorą nedalyvavo. Jis buvo išrinktas lenkų po ilgų derybų. Vedė Žygimanto Augusto seserį Oną, jis 1576 m. gegužės 1 d. vainikavosi Krokuvoje Lenkijos karaliumi bei Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. 1576 m. Steponas Batoras prisiekė pacta conventa. Pagal ją pasižadėjo atgauti žemes, kurias buvo užėmusi Maskva, sustiprinti valstybės sienas, skirti Abiejų Tautų Respublikos reikalams 200 000 florinų.

Lietuvių bajorai Stepono Batoro ilgai nenorėjo pripažinti kaip neteisėtai išrinkto valdovo, nes rinkimas vyko lietuviams nedalyvaujant, tačiau, S. Batorui pripažinus lietuvių teises, jį pripažino ir lietuviai. S. Batoras atėjo šalį valdytį turėdamas plačius politinius tikslus. Didelė Vengrijos dalis buvo užkariauta turkų, pats Batoras titulavosi ir laisvos Transilvanijos kunigaikščiu, bet ir ją puolė turkai ir Austrijos Habsburgai. Todėl S. Batoras planavo suorganizuoti Vakarų Europos valstybių koaliciją su Lietuva ir Lenkija prieš bendrus priešus. Tačiau prieš tai jis siekė sutramdyti augančią Maskvos galybę. Steponas Batoras buvo išmintingas ir doras žmogus, nes pamatęs, kokia netvarka įsigalėjo Lenkijoje, kur kiekvienas bajoras nori kraštą valdyti ir karaliui įsakinėti, Steponas Batoras kartą pasipiktinęs pareiškė:

Ne gyvulių tvarte, bet laisvu žmogumi gimiau! Turėjau ką valgyti ir kuo apsivilkti prieš atvykdamas į jūsų kraštą. Karaliumi jūs patys mane išrinkote, ir atvykau jūsų prašomas. Todėl noriu būti stiprus karalius, bet ne popierinis.

Jis buvo griežtas valdovas, kuris neleido bajorams savavaliauti. Pats būdamas vengras, jis vienodai gerbė lenkų ir lietuvių teises. Steponas Batoras nemokėjo nei lenkiškai, nei lietuviškai, o bendravo lotyniškai.

S. Batoras sumuša rusus ir atima iš jų Polocką (1579–1582)

1558–1583 m. karas su Maskva, pradėtas dar Žygimanto Augusto, tebesitęsė. Rusai šeimininkavo Livonijoje, plėšė Lietuvos rytų pakraščius. Steponas Batoras, būdama energingas ir karo dalykuose nusimanęs vadas, ėmė rūpestingai ruoštis karui. Visų pirma reikėjo pertvarkyti kariuomenę. Nors jau Žygimanto Augusto buvo sudaryta nuolatinė kariuomenė, bet jos nepakako. S. Batoras pradėjo organizuoti valstiečius į vadinamąją rinktinę kariuomenę. Paimtuosius valstiečius atleisdavo nuo visų kitų pareigų. Nuo kiekvieno 20 ha turėjo eiti vienas valstietis. Susidarė gera pėstininkų kariuomenė. Tada bajorai jau mažiau stojo į kariuomenę, pasilikdami savo dvaruose ir ūkininkaudami. Be to, S. Batoras sutvarko artileriją, pasamdė kariuomenės Vengrijoje, pasikvietė žinomų inžinierių iš Italijos ir kitų kraštų, sutvarkė maisto tiekimą, žemės darbams pašaukė valstiečius su kirviais ir kastuvais. Taip gerai pasiruošęs 1579 m. S. Batoras su didele jungtine Lietuvos ir Lenkijos kariuomene pradėjo karo žygį prieš Maskvą. S. Batoras išstūmė rusus iš Livonijos, rusų žemėje užėmė Polocką ir apgulė Pskovą. Nusigandęs Maskvos caras Jonas IV Rūstusis (rus.: (Иван Грозный) (1533–1584 m.) skubiai paprašė taikos. 1582 m. taika buvo pasirašyta dešimčia metų. Lietuva atgavo Livoniją ir Polocką – galėjo pagaliau pailsėti po sunkaus varginančio karo.

S. Batoras duoda laisvę visų tikėjimų žmonėms

S. Batoras pats būdamas katalikas, leido Lietuvoje kurtis protestantams. Jis visados sakydavo: „Esu žmonių, ne sąžinių karalius“, jis skelbė leidžiąs kiekvienam savo tikėjimą skleisti pamokymais ir geru pavyzdžiu, bet ne smurtu, ne ugnimi ir kardu. Be Liuterio, plito Lietuvoje dar ir Kalvino mokslas, ypač tarp bajorų ir didikų. Galinga Lietuvos didikų Radvilų giminė miestuose steigė protestantų mokyklas, bažnyčias, spaustuves. Tačiau tuo laiku subruzdo ir ginti savo tikėjimo katalikai. Daug lietuvybei nusipelnė Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis. Žemaičių vyskupas kunigaikštis M. Giedraitis rado daugybę žmonių, atkritusių į senąjį tikėjimą, katalikų kunigai ir bažnyčios išnyko. Jei kunigų kur ir buvo dar likę, tie patys lietuviškai nemokėjo. Vyskupas pasikvietė kunigų, mokančių lietuviškai, ir pats važinėjo po kraštą, sakydamas pamokslus, mokydamas dorovės. Jis įkūrė Vilniuje kunigų seminariją. Kovojo su plintančia lenkų įtaka Lietuvoje, visada pabrėždamas LDK savarankiškumą, rūpinosi lietuviškų knygų spausdinimu.

Lietuva – švietimo židinys Rytų Europoje

Plintant protestantizmui, daug protestantų mokyklų atsirado Lietuvoje, katalikai suskato steigti savo mokyklas, kad būtų atstatyta katalikybė. Steponas Batoras labai rūpinosi jaunuomenės auklėjimu, savo aktu 1579 m. balandžio 1 d. jis pakėlė Vilniaus kolegiją į akademiją – universitetą. Iš pradžių jame tebuvo du fakultetai: filosofijos ir teologijos. Dauguma profesorių buvo svetimtaučiai, mokslas dėstomas lotyniškai, bet buvo mokoma ir vietos gyventojų kalbų – gudų, lenkų ir lietuvių, nes turėta galvoje, kad baigę akademiją kunigai bei teologai galėtų aiškinti tikybos dalykus žmonių gimtąja kalba. 1586 m. studentų (daugiausia lietuvių, gudų, lenkų, bet ir vokiečių, švedų, vengrų ir kt.) buvo 700, o po dešimties metų padaugėjo iki 900. Akademija daugiausia rūpinosi katalikybės įtvirtinimu ir kova su protestantizmu, bet, nepaisant, kad lietuvių kalba buvo apleista, paskatino lietuvišką raštiją ir apskritai pakėlė švietimą krašte, Vilniaus akademija – universitetas tapo kultūriniu centru Rytų Europoje. Mokslas, kultūra iš Lietuvos plito į rytų slavų žemes, net Bizantijos įtakoje buvusią Maskvą. Vilnius kaip prekybos centras, viliojo ne tik kaimynų pirklius, bet ir su prekėmis atvykstančius vengrus, rumunus, totorius, armėnus.

S. Batoras sutvarko teismus

Lietuvos bajorai labai mėgdavo bylinėtis, retai kuomet pasitenkindavo vietinių teismų nutarimu, vis eidavo skųstis Lietuvos didžiajam kunigaikščiui. Kadangi S. Batoras turėjo labai daug darbo ir gyveno daugiausia Lenkijoje, negalėdavo visų bylų peržiūrėti. Tad 1581 m. kovo 1 d. buvo nutarta įkurti aukščiausiąjį teismą – Vyriausiąjį Lietuvos Tribunolą. Tribunolą sudarė 40 bajorų rinktų teisėjų, kurie posėdžiaudavo paeiliui Vilniuje, Trakuose, Naugarduke ir Minske. Įsteigus Tribunolą, bajorų reikšmė Lietuvoje dar daugiau išaugo.

S. Batoras mirė Gardine 1586 m. gruodžio 12 d., ruošdamasis karui su Maskva ir savo didelių planų neįvykdęs. Po mirties jam buvo atliktas pirmasis aprašytas ir išspausdintas skrodimas, jį atliko gydytojas Simonas Simonijus ir Nikolas Bucela.