Tigranas Petrosianas (arm. Տիգրան Պետրոսյան; rus. Тигран Вартанович Петросян) (1929 m. birželio 17 d. – 1984 m. rugpjūčio 13 d.) armėnų didmeistris, devintasis pasaulio šachmatų čempionas nuo 1963 m. iki 1969 m. Jis aštuonis kartus (1953 m., 1956 m., 1959 m., 1962 m., 1971 m., 1974 m., 1977 m. ir 1980 m.) žaidė kandidatų turnyruose, ar mačuose. 1963 m. laimėjo pasaulio čempiono titulą prieš M. Botviniką. 1966 m. T. Petrosianas titulą apgynė žaisdamas prieš B. Spaskį, tačiau kitoje – 1969 m. dvikovoje jam ir pralaimėjo. Įskaitant ir kandidatų pretendentus turnyrus, jis dešimt trimečių ciklų kovojo dėl pasaulio čempiono vardo. Keturis kartus (1959 m., 1961 m., 1969 m. ir 1975 m.) laimėjo Sovietų Sąjungos šachmatų čempionatus. Filosofijos mokslų daktaras, šachmatų teoretikas ir žurnalistas: mėnesinio šachmatų leidinio „Šachmatnaja Moskva“ redaktorius (1963 m. – 1966 m.). Savaitraščio „64“ atkūrėjas ir vyr. redaktorius (1968–1977 m.). Petrosianas buvo laikomas sunkiausiai įveikiamu žaidėju per visą šachmatų istoriją.

Biografija

Jaunystė

Tigranas Petrosianas gimė Gruzijos sostinėje Tbilisyje, armėnų šeimoje. Gyveno Tbilisio centre karininkų rūmuose esančiame bute, nes tėvas dirbo karininkų rūmų darbininku. Kai buvo jaunas, kaip ir brolis Hmayak bei sesuo Vartoosh, mokėsi armėnų mokykloje, buvo geras mokinys. Būdamas 11 metų išmoko žaisti šachmatais. Bet jo tėvas Vartanas ragino jį geriau mokytis, nei žaisti šachmatais, nes manė, kad iš šachmatų duonos nevalgys. Kai 1943 m. mirė motina, o 1944 m. ir tėvas Vartanas, jis tapo našlaičiu ir buvo priverstas pragyvenimui užsidirbti šluodamas gatves. Kaip vėliau pasakojo Petrosianas, šis darbas nepatiko – buvo gėda. Išgyventi padėjo teta – tėvo vyresnioji sesuo, kuri maitino, o kai Tigranas sirgdavo, slaugė. Dėl silpnos sveikatos metus nesimokė mokykloje. Tuo metu pradėjo silpti klausa, dėl kurios jis vargo visą gyvenimą, nes turėjo naudoti klausos aparatą.

Už Antrojo pasaulinio karo laiko maisto davinį nusipirko Danijos didmeistrio Arono Nimcovičiaus knygą Mano sistema praktikoje, kurią, kaip vėliau teigė Petrosianas, buvo išmokęs beveik atmintinai, ir kuri jam, jaunam šachmatininkui, turėjo didžiausią įtaką.

Būdamas 11 metų Tbilisio pionierių rūmuose pradėjo treniruotis pas Archil Ebralidze, kuris buvo Nimcovičiaus ir Ch. R. Kapablankos žaidimo stiliaus gerbėjas. Trenerio mokslinis požiūris į šachmatus neskatino auklėtinių veltis į aštrias ir nepagrįstas kombinacijas, todėl Petrosianas rinkosi solidžius debiutus, pav.: Karo-Kano gynyba. Po metų treniruočių jis simultane įveikė didmeistrį Salo Florą. Kaip prisiminė pats Petrosianas, tobulinti variantų skaičiavimo techniką jam padėjo šachmatų knygų skaitymas be šachmatų lentos: nuo vienos diagramos iki kitos. Kai jam buvo 13-15 metų daug žaisdavo nežiūrėdamas į lentą su kitais šachmatų būrelio nariais. Perskaitė daugybę šachmatų knygų: mėgstamiausi autoriai buvo Ch. R. Kapablanka, Nimcovičius, E. Laskeris. Po 4,5 užsiėmimo metų 1945 m. pabaigoje tapo kandidatu į meistrus. 1945 m. pasidalijo 1-3 vietas, 1946 m. užėmė pirmąją vietą Sovietų Sąjungos jaunimo čempionate. 1945 m. Gruzijos šachmatų čempionate sužaidė ne tik lygiosiomis su didmeistriu Pauliu Keresu, bet ir laimėjo pirmąją vietą, o 1946 m. išvyko gyventi į Jerevaną. Tais pačiais metais laimėjo Armėnijos šachmatų čempionatą. Nors jam per 1947 m. XVI Tarybų Sąjungos čempionato pusfinalį patekti į finalą nepavyko, tačiau tapo meistru. Jis gerino žaidimą studijuodamas Nimcovičiaus knygą Mano sistema praktikoje. 1949 m. Tbilisyje vykusiame XVII SSSR čempionato pusfinalyje sėkmingai dalyvavo ir Petrosianas, patekdamas į 1950 m. finalą. 1949 m. persikėlė gyventi į Maskvą.

Kelias link pasaulio čempiono

Persikėlęs į Maskvą, Petrosianas dalyvavo XVII SSSR čempionato finale. Pirmą kartą žaisdamas su stipriausiais, užėmė 16-tą vietą. Tačiau nesėkmė nepalaužė Tigrano, palaipsniui rezultatai pradėjo gerėti ir 1951 m. laimėjo Maskvos čempionatą. 1951 m. Sovietų Sąjungos čempionate pralaimėjęs tik dvi partijas pasidalijo 2-3 vietas su J. Geleriu. Be to, gavo prizą už geriausią režultatą prieš didmeistrius. Čempionate jis pirmą kartą susitiko su pasaulio čempionu M. Botviniku. Žaisdamas baltaisiais, po debiuto gavo truputi prastesnę padėtį. Partija tęsėsi ilgai – 11 valandų, buvo du kartus atidėta, kol galų gale baigėsi lygiosiomis. Petrosiano rezultatai čempionate leido jam žaisti sekančiais metais Stokholmo tarpzoniniame turnyre. Stokholmo turnyre jis užėmė antrąją vietą, tapo didmeistriu, pateko į 1953 m. kandidatų į pretendentus turnyrą.

1953 m. Kandidatų turnyre Petrosianas užėmė penktąją vietą. Nuo šio laikotarpio jo šachmatininko karjeroje prasidėjo stabtelėjimo laikotarpis. Atrodė, kad jį tenkino lygiosios su silpnesniais varžovais, jei tai leido jam palaikyti didmeistrio reputaciją, o ne tolesnis žaidimo gerinimas, siekiant tapti pasaulio čempionu. Tai iliustruoja jo rezultatai 1955 m. Sovietų Sąjungos čempionate, kuriame jis iš 19 partijų nepralaimėjo niekam, bet laimėjo tik keturias, o likusias, kurios tęsdavosi 20, ar mažiau ėjimų, baigė lygiosiomis.

Prieš turnyro pabaigą Vasilijus Panovas rašė apie galimus turnyro nugalėtojus:

„Realių šansų nugalėti, be M. Botviniko ir V. Smyslovo, iki 15 rato turi J. Geleris, Spaskis ir Taimanovas. Aš į šią grupę neįtraukiau Petrosiano, nes nuo pat pirmųjų ratų tapo aišku, kad jo tikslas lengvesnis, bet taip pat garbingas – iškovoti vietą ketverte kas leistų patekti į tarpzoninį turnyrą.“

Nors stabilus žaidimas duodavo gerus turnyrinius rezultatus T. Petrosiano vardas, dėl didelės kritikos spaudoje, visuomenės akyse ir Sovietų šachmatų vadovybėje šiek tiek smuko. Dažna kritika spaudoje jį labai liūdino – net ėmė galvoti, kad gal reikia mesti šachmatus, bet 1955 m. nuvykęs į Armėniją, kurios gyventojai labai vertino T. Petrosiano pasiekimus, apsisprendė toliau žaisti šachmatais.

1957 m. SSSR čempionate iš 21 sužaistos partijos Petrosianas laimėjo septynias, pralaimėjo keturias ir likusias 10 baigė lygiosiomis. Nors su šiuo rezultatu tarp 22 varžovų jis teužėmė septintą vietą, bet šachmatų visuomenei labiau ambicingas žaidimas patiko. Pirmą kartą SSSR čempionatą laimėjo 1959 m. Tais pačiais metais vykusiame kandidatų turnyre įveikė Paulių Keresą pademonstravęs anksčiau varžovų nepakankamai vertinamas savo taktines galimybes. 1961 m. antrą kartą tapo Sovietų Sąjungos čempionu. Puikų žaidimą tęsė ir 1962 m. kai pateko į kandidatų turnyrą.

1963 m. pasaulio čempionatas

Žaisdamas 1962 m. Stokholmo tarpzoniniame turnyre, kartu Pauliu Benko, Miroslavu Filipu, Robertu Fišeriu, J. Geleriu, P. Keresu, Viktoru Korčnojumi ir Michailu Taliu pateko į kandidatų turnyrą. Petrosianas šį turnyrą laimėjo surinkdamas 17½ taško. Po jo sekė Geleris, P. Keresas – po 17 taškų ir R. Fišeris 14 taškų. Vėliau Fišeris kaltino Sovietų žaidėjus tarpusavyje žaidžiant silpnai ir lygiosiomis, tuo siekiant jam neleisti laimėti turnyro. Paremdamas kaltinimus jis teigė, kad žaistų tarpusavyje 12 partijų tarp Petrosiano, J. Gelerio ir P. Kereso baigėsi lygiosiomis vidutiniškai po 19-kos ėjimų, kai tų pačių žaidėjų su kitais varžovais lygiosiomis pasibaigusios partijos vidutiniškai trukdavo 39 ėjimus. Nors atgarsiai į šiuos Fišerio kaltinimus buvo įvairūs, bet vėliau FIDE pakeitė Kandidatų į pretendentų turnyrų taisykles, kad ateityje galimų susitarimų per kandidatų mačus būtų išvengta.

Laimėjęs Kiurasao 1962 m. kandidatų turnyrą, Petrosianas įgijo teisę į 24 partijų mačą dėl pasaulio čempiono vardo su pasaulio čempionu M. Botviniku. Be šachmatų Petrosianas mačui ruošėsi ir fiziškai – slidinėjo kiekvieną dieną po kelias valandas, nes manė, kad tokio ilgo mačo pabaigoje fizinis pasiruošimas gali suteikti pranašumą žaidžiant paskutines partijas. Tuo labiau, kad M. Botvinikas už Petrosianą buvo žymiai vyresnis. Petrosiano atsargus žaidimo stilius labai tiko mačų žaidimui, nes jis galėjo paprasčiausiai laukti kol jo varžovas padarys klaidą ir ja pasinaudoti. Petrosianas įveikė M. Botviniką laimėjęs penkias, pralaimėjęs dvi ir sužaisdęs 15 partijų lygiosiomis.

Pasaulio čempionas

Tapęs čempionu, Petrosianas ir toliau sėkmingai žaidė komandiniuose čempionatuose, olimpiadose ir tarptautiniuose turnyruose. 1963 m. pasidalijo 1-2 vietas Los Andželo tarptautiniame turnyre, 1964 m. – užėmė 2 vietą tarp 18 dalyvių Buenos Airių tarptautiniame turnyre. 1965 m. tapo trečiuoju Zagrebo tarptautiniame turnyre ir tais pačiais metais pasidalijo 2-3 vietas Jerevano tarptautiniame turnyre.

Po trijų metų, 1966 m., Maskvoje sėkmingai sužaidė pasaulio čempionato mačą prieš B. Spaskį, laimėdamas santykiu 12½ : 11½.

1967 m. 2-3 vietos tarptautiniame turnyre Venecijoje. Tiesa, nepasisekė 1967 m. Maskvos tarptautiniame turnyre, kur tarp 18 dalyvių pasidalijo tik 9-12 vietas. 1968 m. pasidalijo 2-3 vietas tarptautiniame turnyre Bamberge.

Sekančiame čempionato ciklę Spaskis vėl žaidė sėkmingai kandidatų į pretendentus turnyre ir vėl tapo pretendentu nugalėjęs Jefimą Gelerį, Bentą Larseną ir Viktorą Korčnojų. 1969 m. Petrosianas dar kartą žaidė mačą dėl pasaulio čempiono vardo su Spaskiu. Mačą Petrosianas pralaimėjo 10½ –12½.ir prarado pasaulio čempiono titulą.

Po pasaulio čempiono titulo praradimo

Po pralaimėjimo Spaskiui dar ne vienerius metus dalyvavo turnyruose ir varžybose dėl pasaulio čempiono titulo. 1974 m. Kandidatų mačų ketvirtfinalyje laimėjo prieš R. Hiubnerį 4:3 (+1–0=6). Tiesa, Hiubneris pasitraukė iš mačo. Pusfinalyje nugalėjo Korčnojų – 5,5:4,5 (+1–0=9), bet finale Buenos Airėse pralaimėjo Fišeriui 2,5:6,5 (+1–5=3).

1974 m. Kandidatų mačuose ketvirtfinalyje nugalėjo L. Portišą 7:6 (+3–2=8), bet pusfinalyje, esant rezultatui 1,5:3,5 (+1–3=1), dėl ligos pasidavė V. Korčnojui.

Per kitus du ciklus du kartus susitiko su Korčnojumi ir abu kartus jam pralaimėjo ketvirtfinalyje: 1977/78 m. Kandidatų mačuose Il Ciocio (Barga) – 5,5:6,5 (+1–2=9) ir 1980/81 m. Kandidatų mačuose Veldene – 3,5:5,5 (+0–2=7).

Du kartus dalyvavo tarpzoniniuse turnyruose, abu kartus patekdamas į kandidatų turnyrus: 1976 m. Bilio tarpzoniniame turnyre - 2-4 vietos, 1979 m. Rio de Žaneiro Tarpzoniniame, kur kartu su Hiubneriu ir Portišu, pasidalijo 1-3 vietas.

Dalyvavo tarptautiniuose turnyruose, kur užėmė šias vietas: 1972 m. San Antonio – 1-3, 1976 m. Lon Paine – 1. Prie sėkmingų turnyrų galima priskirti Lon Painą 1976 m. ir 1979 m. P. Kereso memorialinį turnyrą Taline (12 iš 16, be pralaimėjimų, aplenkė Talį, Bronšteiną) ir 1980 m. Bare – 1. [100] 1981 m. užėmė antrą vietą Tilburge, kur puse taško atsiliko nuo A. Beliavskio. Kaip tik šiame turnyre, stebuklingai apsigynęs, jis pasiekė savo įžymiąją pergalę prieš Garį Kasparovą. 1969 m. ir 1975 m. tapo Sovietų Sąjungos čempionu.

Olimpiados ir komandiniai čempionatai

Petrosianas nuo 1958 m. už Sovietų Sąjungos rinktinę žaidė dešimtyje šachmatų olimpiadų, kuriose laimėjo devynis komandinius aukso medalius, vieną komandinį sidabro medalį ir už individualų pasirodymą šešis aukso medalius. Bendras žaidimo olimpiadose rezultatas įspūdingas: +78 −1 =50, kas sudarė 79.8 % galimų taškų – tai po A. Karpovo ir M. Talio yra trečias rezultatas. Iš olimpiadose 129 sužaistų partijų pralaimėjo vienintelę partiją Robertui Hiubneriui. Asmeniniai rezultatai pagal atskiras olimpiadas:

• Miunchenas, 1958 m., 2-as ats., 10.5/13 (+8 −0 =5), komandinis ir prie lentos aukso medaliai;
• Leipcigas, 1960 m., 2-as ats., 12/13 (+11 −0 =2), komandinis ir prie lentos aukso medaliai;
• Varna, 1962 m., 2-a lenta, 10/12 (+8 −0 =4), komandinis ir prie lentos aukso medaliai;
• Tel Avivas, 1964 m., 1-a lenta, 9.5/13 (+6 −0 =7), komandinis aukso medalis;
• Havana, 1966 m., 1-a lenta, 11.5/13 (+10 −0 =3), komandinis ir prie lentos aukso medaliai;
• Luganas, 1968 m., 1-a lenta, 10.5/12 (+9 −0 =3), komandinis ir prie lentos aukso medaliai;
• Zygenas, 1970 m., 2-a lenta, 10/14 (+6 −0 =8), komandinis aukso medalis;
• Skopjė, 1972 m., 1-a lenta, 10.5/16 (+6 −1 =9), komandinis aukso medalis;
• Nica, 1974 m., 4-a lenta, 12.5/14 (+11 −0 =3), komandinis ir prie lentos aukso medaliai;
• Buenos Airės, 1978 m., 2-a lenta, 6/9 (+3 −0 =6), komandinis sidabro medalis;

Petrosianas už Sovietų Sąjungos komandą žaidė nuo 1957 m. iki 1983 m. pirmuose aštuoniuose Europos komandinių šachmatų čempionatuose, kuriuose laimėjo aštuonis komandinius aukso medalius ir keturis individualius aukso medalius. Bendras rezultatas yra: (+15 −0 =37), kas sudaro 64.4 % galimų taškų. Asmeniniai rezultatai pagal atskirus čempionatus:

• Viena, 1957 m., 6-a lenta, 4/5 (+3 −0 =2), komandinis ir prie lentos aukso medaliai;
• Oberhauzenas, 1961 m., 4-a lenta, 6/8 (+4 −0 =4), komandinis ir prie lentos aukso medaliai;
• Hamburgas, 1965 m., 1-a lenta, 6/10 (+2 −0 =8), komandinis ir prie lentos aukso medaliai;
• Kapfenbergas, 1970 m., 1-a lenta, 3.5/6 (+1 −0 =5), komandinis aukso medalis;
• Batas, Anglija, 1973 m., 2-a lenta, 4.5/7 (+2 −0 =5), komandinis ir prie lentos aukso medaliai;
• Maskva, 1977 m., 2-a lenta, 3.5/6 (+1 −0 =5), komandinis aukso medalis;
• Skara, 1980 m., 3-ia lenta, 2.5/5 (+0 −0 =5), komandinis aukso medalis;
• Plovdivas, 1983 m., 3-ia lenta, 3.5/5 (+2 −0 =3), komandinis aukso medalis.

Šachmatų kūryba

Žaidimo stilius

Petrosianas buvo apdairus, atsargaus gynybinio stiliaus žaidėjas, Nimcovičiaus „profilaktikos“ idėjos šalininkas. Jis dėdavo daugiau pastangų varžovo atakuojančių galimybių mažinimui, nei savo atakuojančių galimybių stiprinimui. T. Petrosianas labai retai atakuodavo, kol nebūdavo įsitikinęs savo pozicijos visišku saugumu. Jis paprastai žaisdavo ramiai, savo pozicijoje nedarydamas silpnų vietų, o kai agresyvus varžovas padarydavo klaidą, ja pasinaudodavo ir laimėdavo. Toks žaidimo stilius prieš neatakuojančius žaidėjus dažniausiai vesdavo į lygiąsias. Iš kitos pusės, jo kantrybė ir meistriškumas darė jį sunkiai įveikiamu: žaisdamas 1952 m. ir 1955 m. tarpzoniniuose turnyruose, o taip pat 1962 m. turnyruose, jis nepralaimėjo nei vienos partijos. Už pastovų gebėjimą nepralaimėti buvo vadinamas „Geležiniu Tigranu“.

Petrosianas buvo linkęs žaisti uždarus debiutus, kur figūros nėra išdėstomos konkretaus plano įgyvendinimui. Mokėjimas žaisti uždaras sistemas atnešė jam daug taškų, todėl jis su malonumu žaisdavo prieš mėgstančius žaisti Senąją indiškąją gynybą. Kaip mėgdavo kalbėti Petrosianas: „Senoji indiškoji maitina mane ir mano šeimą“. Be to jis, kaip žuvis vandenyje jausdavosi prieš azartinius atakuotojus. Žaisdamas juodaisiais mėgdavo žaisti Siciliškosios gynybos Najdorfo variantą  ir Prancūziškąją gynybą. Žaisdamas baltaisiais dažnai žaisdavo Angliškąjį debiutą.

Petrosianas dažnai debiute, arba pabaigose, po keletą kartu vaikščiodavo ta pačia figūra, taip grasindamas tris kartus pakartoti poziciją ir pasiekti lygiąsias. 1955 m. SSSR čempionate, partijoje su Marku Taimanovu jis per 24 ėjimus 6 kartus, tarp kurių, 4 kartus iš eilės, vaikščiojo bokštu. Galbūt dėl Nimcovičiaus įtakos, jam labiau patiko žaisti žirgais negu rikiais. T. Petrosianas kritikams atsakydavo: „Jie sako, kad mano partijos galėtų būti „įdomesnės“. Aš, kaip ir kiti, galėčiau būti įdomesnis, bet nenoriu pralaimėti.“

Petrosianas įvedė į šachmatus „pozicinę pasikeitimo auką“, kai viena iš pusių aukoja bokštą už žirgą ar rikį, kad gautų gerą, ilgalaikę, nepriklausančią nuo tempų, persvarą. Net ir dabar yra nedaug žaidėjų, kurie vedini tokiais abstrakčiais motyvais, galėtų prie lentos ryžtis tokiai bokšto aukai. Iki Petrosiano tokios aukos beveik nebuvo sutinkamos. Paaukojęs bokštą, už tam tikrą ilgalaikę persvarą, nežiūrint to, kad materialinis balansas pažeistas, jis rasdavo paslėptų resursų, kuriuos nedaugelis gebėdavo pamatyti ir tinkamai įvertinti. Geriausias tokios aukos pavyzdys – partija su Samueliu Reševskiu žaista 1953 m. Ciuriche.

Petrosianas apie savo žaidimo stilių yra pasakęs:

“Taip, galbūt aš gintis mėgstu labiau negu atakuoti, bet kas yra įrodęs, kad gynyba – mažiau pavojingas ir rizikingas už ataką užsiėmimas. Argi mažai partijų pateko į pasaulio šachmatų lobyną dėka virtuoziškos gynybos? Aš šachmatuose už viską daugiau vertinu logiką. Esu giliai įsitikinęs, šachmatuose nieko nėra atsitiktinio. Tai mano kredo. Aš tikiu logišku, arba „teisingu“ žaidimu.“

Dar apie savo stilių jis sakė: „Tai varžovo galimybių ribojimas, žaidimo visoje lentoje strategija, varžovo karaliaus apsupimas ir žiedo aplink jį gniuždymas.“

Pats Petrosianas sakė, kad jam svarbiausia yra šachmatų kūryba ir tik antroje vietoje – praktiškoji žaidimo pusė ar pasiektas sportinis rezultatas. Kaip tik kūrybinė pusė padarė šachmatus žaidimu, kuriuo žaidžia visas pasaulis, neišnyko per šimtmečius. „Kai kūrybinė pusė bus tvarkoje – ateis ir sportinės pergalės“,- sakė Petrosianas.

Indėlis į debiutų teoriją

Petrosianas buvo Senosios indiškosios gynybos žinovas, jis ją dažnai žaisdavo. Jo žaistas indiškosios gynybos variantas dabar vadinamas Petrosiano sistema. Naujoje indiškojoje Petrosianas tam, kad neleistų juodiesiems žaisti… Rb4 pasiūlė variantą 1.d4 Žf6 2.c4 e6 3.Žf3 b6 4.a3, kurį vėliau naudojo Garis Kasparovas. Dar ir šiandien šis Petrosiano variantas populiarus meistrų partijose. Petrosiano variantus galima rasti ir Griunfeldo gynyboje po 1.d4 Žf6 2.c4 g6 3.Žc3 d5 4.Žf3 Rg7 5.Rg5, Prancūziškoj gynyboje po 1.e4 e6 2.d4 d5 3.Žc3 Rb4 4.e5 Vd7. Taip pat Karo-Kano gynyboje, kartu su V. Smyslovu, jam priskiriamas Petrosiano-Smyslovo variantas 1.e4 c6 2.d4 d5 3.Žc3 dxe4 4.Žxe4 Žd7.

Vertinimai

G. Kasparovas: „Dėl reto mąstymo aiškumo Petrosianui būdingas gilus šachmatų ne tik globalinių šachmatų problemų suvokimas, tai seka iš strateginių bei taktinių žaidimo plonybių supratimo“. 

Tuoj po pralaimėto mačo M. Botvinikas pasakė:

„Naujasis pasaulio čempionas žaidžia nuostabiu stiliumi: pirma rūpinasi savo saugumu, trukdydamas varžovui atakuoti. Tai jis daro meniškai, be jokios įtampos. Aš nesugebėjau prie tokio Petrosiano žaidimo prisitaikyti ir man taip pat nepavyko jo ištraukti iš įprastų jam debiutinių schemų ir pozicijų.“

Buvusio pasaulio čempiono Kramniko žodžiais "Petrosianas buvo pirmasis gynėjas iš didžiosios raidės. „

Didmeistris S. Floras sakė:

„Nėra ko slėpti: dažnai kalbama, kad Petrosianas žaidžiąs „nuobodžiai“. Bet kodėl tada stipriausi pasaulio šachmatininkai – kandidatų į pretendentus turnyro dalyviai, nesugebėjo jo už tai nubausti, o dabar ir M. Botvinikas pabrėžė didžiulę Petrosiano pergalę. Tai reiškia, kad ne taip „nuobodžiai“ jis žaidžia.“

Svetozaras Gligoričius sake, kad Petrosianas „daro labai didelį įspūdį savo nepalyginamu gebėjimu numatyti pavojus ant lentos ir taip išvengti pralaimėjimų. Jo objektyvus požiūris neleisdavo pervertinti savųjų galimybių.“ 

Kita veikla

Petrosianas užsiiminėjo žurnalistine veikla: nuo 1963 m. iki 1966 m. dirbo šachmatų mėnesinio leidinio „Šachmatnaja Moskva“ redaktoriumi. Jis kartu su Aleksandru Rošaliu atgaivino šachmatų savaitraštį „64“, kuris 1941 m. buvo sustabdytas. Nuo 1968 m. iki 1977 m. dirbo leidinio „64“ vyriausiuoju redaktoriumi. Po pralaimėjimo ketvirtfinalio mače Korčnojui 1977 m., buvo atleistas iš savaitraščio vyriausiojo redaktoriaus pareigų. Petrosianas siekė, kad šachmatų savaitraštis „64“ būtų platinamas ne tik Maskvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje.

Petrosianas buvo Jerevane įgijęs pedagogo specialybę. 1968 m. Jerevano universitete apgynė filosofijos daktaro disertaciją tema „Šachmatų logika. Kai kurios loginio mastymo šachmatuose problemos.“