Michailas Moisejevičius Botvinikas (rus. Михаи́л Моисе́евич Ботви́нник; 1911 m. rugpjūčio 17 d. Repino – 1995 gegužės 5 d.) – Rusijos šachmatininkas, tarptautinis didmeistris, buvęs šachmatų pasaulio čempionu 1948–1957 m., 1958–1960 m., 1961–1963 m.

Be šachmatų, jis buvo technikos mokslų daktaras elektrotechnikos srityje – vienas iš nedaugelio aukščiausio lygio šachmatininkų, pasižymėjusių ir kitoje srityje.

Botvinikas buvo pirmasis pasaulinio lygio šachmatininkas Sovietų Sąjungoje. Valdžia jam darė politinį spaudimą, bet kartu davė galimybę daryti įtaką šachmatų vystymuisi Sovietų Sąjungoje. Po Antrojo pasaulinio karo jo pasiūlymai turėjo nemažą įtaką FIDE, kuriant pasaulio šachmatų čempionato nuostatus.

Po pasitraukimo iš šachmatų varžybų jis treniravo aukšto meistriškumo šachmatininkus. Tarp jo mokinių buvo: Anatolijus Karpovas, Garis Kasparovas ir Vladimiras Kramnikas.

Biografija

Ankstyvieji metai

Michailas Moisiejevičius Botvinikas buvo gimęs Repino, netoli Sankt Peterburgo, žydų šeimoje. Tėvas – dantų technikas ir dar kantorius vietinėje sinagogoje. Motina – dantistė. Michailas augo Sankt Peterburgo centre – Nevos prospekte.

Namie buvo kalbama tik rusiškai – tėvas neleido kalbėti jidiš kalba. Vėliau Michailas Botvinikas sakė: „Aš esu žydas pagal kraują, rusas pagal kultūrą, o pagal auklėjimą – sovietas“. Vaikystėje lankė muzikos mokyklą, patiko fotografija. Nebuvo stiprios sveikatos. Gavęs iš motinos knygą apie gimnastiką pradėjo ja užsiiminėti – nuo to laiko ligos pasitraukė, o gimnastika tapo neatskiriama gyvenimo dalimi.

Žaisti šachmatais išmoko, kai buvo 12 metų. Pirmoji šachmatų knyga buvo Kapablankos „Šachmatų žaidimo pagrindai“, iš kurios greitai įsisavino reikalingas žinias. Jau po metų įstojo į Leningrado šachmatų klubą, kur greitai kilo kvalifikacijos laiptais. Mokykloje mokėsi gerai, mokytojai neprieštaravo jo susižavėjimu šachmatais ir išleisdavo į varžybas.

Tam, kad patikrintų sovietinių šachmatų meistrų lygį N. Krylenko 1925 m. Maskvoje organizavo šachmatų turnyrą. Per poilsio dieną pasaulio čempionas Chosė Raulis Kapablanka Leningrade davė simultaną. Botvinikas buvo tarp simultane dalyvavusiųjų ir laimėjo partiją.

Karjeros pradžia

1926 m. būdamas 15 metų, buvo pakviestas į Leningrado rinktinę, kuri žaidė mačą su Stokholmo rinktine. Michailas savo susitikimą prie 5-tos lentos laimėjo. Turėdamas 16 metų pirmą kartą dalyvavo Sovietų Sąjungos čempionate, kur pasidalino 5–6 vietas ir tapo šachmatų meistru.

1928 m. Botvinikas įstojo į matematikos studijas Leningrado universitete. 1929 m. sausio mėn žaidė už Leningrado studentų komandą prieš Maskvos studentus. Po to komandos vadovas padėjo Botvinikui pereiti mokytis į Politechnikos instituto Elektromechanikos fakultetą.

Jo pasiekimai šachmatuose greitai augo. 1930 m. laimėjo Leningrado meistrų turnyrą, kuriame surinko 6½ iš 8. Kitais metais metais laimėjo Leningrado čempionatą, aplenkdamas 2½ taško buvusį Sovietų Sąjungos čempioną P. Romanovskį. 1931 m., dūdamas 20 metų pirmą kartą laimėjo Sovietų čempionatą Maskvoje surinkdamas 13½ iš 17.

1931 m. vasaros pabaigoje baigė Politechnikos institutą ir įgijo elektrotechnikos inžinieriaus diplomą. Po praktikos tęsė studijas to pačio instituto doktorantūroje.

1933 m. Leningrade dar kartą laimėjo Sovietų Sąjungos čempionatą surinkdamas 14 taškų iš 19 galimų. Neužilgo Sovietų ambasadoje Prahoje dirbęs vienas seniausių šachmatų meistrų Iljin-Ženevskis surengė mačą tarp Floro ir Botviniko. Sužaidus pirmąją pusę – šešias partijas Maskvoje Botvinikas atsilikinėjo dviem taškais, tačiau žaidžiant mačo antrąją pusę Leningrade, padedamas seno draugo Viačeslavo Ragozino ir trenerio Abraomo Modelio rezultatą išlygino ir mačas baigėsi lygiosiomis. Aprašydamas po mačo įvykusį banketą Botvinikas rašė, kad tuo laiku jis šokdavo fokstrotą ir čarlstoną, kaip profesionalus šokėjas.

Kelias link pasaulio čempiono titulo

Pirmą kartą už Sovietų Sąjungos ribų žaidė 1934–1935 m. Heistingso tarptautiniame turnyre. Jame pasidalijo 5–6 vietas, surinkęs 5 taškus iš 9. Jis pats rašė, kad po turnyro E. Laskeris sakė, kad jo atvykimas į Londoną likus tik dviem valandom iki rato pradžios buvo rimta klaida, o siekiant išvengti aklimatizacijos įtakos, reikėjo atvykti prieš 10 dienų. Botvinikas rašė, kad daugiau tokios klaidos nebedarė.

1935 m. Maskvos tarptautiniame turnyre Botvinikas, kartu su Floru, užėmė pirmą vietą surinkęs ½ taško daugiau už Laskerį ir tašku daugiau už Kapablanką. Po konsultacijų su Kapablanka ir Laskeriu, Krylenko siūlė suteikti Botvinikui didmeistrio titulą, bet Botvinikas nesutiko, sakydamas, kad „titulas nėra jo tikslas“. Tačiau jis priėmė dovanų iš Sunkiosios pramonės komisariato: automobilį ir 67 % doktorantūros stipendijos padidinimą.

1935 m. vedė baleriną Gajane Ananovą. Turėjo dukterį Olgą.

Faktiškai dar stipresniame dviejų raundų turnyre, kuris vyko Maskvoje 1936 m. birželį, Botvinikas finišavo antras po Kapablankos ir 2½ taško aplenkė Florą.

1936 m. žiemos pradžioje Botvinikas buvo pakviestas žaisti Notingemo turnyre Anglijoje. Krylenko vizavo jo dalyvavimą, nors sovietiniai Botviniko varžovai prognozavo jam nesėkmę. Dalyvaudamas turnyre jis pasidalino pirmąją vietą su Kapablanka, nepralaimėjęs nei vienos partijos (+6 =8): aplenkė ½ taško tuometinį pasaulio čempioną Maksą Euvę ir kylančias Amerikos žvaigždes Reubeną Fainą ir Samuelį Reševskį, o taip pat tašku aplenkė eksčempioną Aleksandrą Aliochiną. Tai buvo pirmasis Sovietų meistro laimėjimas užsienyje. Kai rezultatą sužinojo Krylenko, jis paruošė laiško projektą, kurį Botvinikas privalėjo nusiųsti J. Stalinui. Grįžęs į Rusiją Botvinikas sužinojo, kad jis apdovanotas „Garbės ženklo“ ordinu.

Vėliau, 1937 m., Botvinikas sužaidė lygiosiomis 13 partijų mačą su Grigorijumi Levenfišu.

Pasaulio čempionas

Botvinikas turėjo įtakos FIDE, kuriant pasaulio čempionato taisykles, kurios galiojo 1948–1963 m. Viktoras Baturinskis rašė: „Dabar Botvinikui atėjo eilė ginti savo titulą pagal naująsias taisykles, kurių pagrindinius principus jis pats 1946 m. ir apibrėžė“.

Dėl gerų Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikotarpio rezultatų Botvinikas buvo tarp penkių žaidėjų, kurie tarpusavyje 1948 m. žaidė mačus turnyre dėl pasaulio čempiono vardo. Turnyras buvo surengtas Prahoje ir Maskvoje. Turnyrą jis laimėjo įtikinamai, surinkdamas 14 iš 20 – trim taškais priekyje ir tapo šeštuoju pasaulio čempionu. Botvinikas su dviem pertraukomis išlaikė titulą 15 metų, per kuriuos jis sužaidė septynis pasaulio čempionato mačus.

Laimėjęs 1948 m. mačą turnyrą Botvinikas varžybose iki 1951 m. nedalyvavo: rašė daktaro disertaciją. Šachmatų ir mokslinio darbo derinimas turėjo įtakos pasirengimui pasaulio čempionato mačams, todėl Botvinikas neįtikinamai gindavo savo titulą (lygiosios su D. Bronšteinu ir Smyslovu, po to pralaimėti mačai Smyslovui ir Taliui). Užtat jis atsigriebdavo per mačus revanšus. Pralaimėjęs mačą jis negailestingai kruopščiai analizuodavo savo ir dar kruopščiau varžovo partijas. Tai leisdavo jam susigražinti titulą primetant varžovui nepatogų žaidimo stilių.

1951 m. sužaidė lygiosiomis 24 partijų mačą su D. Bronšteinu Maskvoje , +5 =14 -5 ir pagal taisykles liko pasaulio čempionu. Mače su D. Bronšteinu jam teko kovoti dėl lygiųjų.

1954 m. išlaikė pasaulio čempiono titulą, sužaidęs Maskvoje lygiosiomis 24 partijų mačą, +7 =10-7 su Vasilijum Smyslovu. Tačiau 1957 m. titulą prarado Maskvoje pralaimėjęs 9½–12½. 1956 m. pataisytos FIDE taisyklės leido jam žaisti revanšo mačą ir laimėjęs jį, 1958 m. susigražino titulą. Smyslovas sakė, kad revanšo mačo metu jo sveikata nebuvo gera.

Sekančiame cikle, 1960 m., jį Maskvoje įtikinamai nugalėjo 12½ – 8½ 23 metų Michailas Talis, bet pasinaudojęs teise į revanšo mačą, 1961 m. per revanšo mačą Maskvoje vėl iškovojo titulą. Dėl visapusiško pasiruošimo Botviniko žaidimo lygis revanšo mače buvo geresnis, lyginant su 1960 m. maču. Botvinikas revanšo metu pakeitė žaidimo stilių – vengė taktinių komplikacijų, kur Talis jį pranokdavo, tuo tikslu, stengėsi pereiti į uždaras padėtis ir pabaigas, kur Talio technika nebuvo išskirtinė, be to, Taliui trukdė silpna sveikata.

1963 m. mače Maskvoje su Tigranu Petrosianu pralaimėjo 9½-12½ ir prarado titulą. Tuo metu FIDE jau buvo pakeitusi taisykles: išbraukusi mačo revanšo taisyklę, todėl revanšo mačas nebuvo žaidžiamas.

Po pasaulio čempiono titulo praradimo

Po mačo 1963 m Botvinikas sėkmingai žaidė turnyruose dar septynerius metus: pirma vieta 1963 ir 1966 m. Amsterdame, 1965 m. Nordveike 1966/1967 Heistingse. 1–2 vietos 1969 m. Beverveike; 2-a vieta 1968 m. Monte Karlo; 2–3 vietos 1967 m. Palmoje de Maljorke ir 3–4 vieta 1970 m. Leidene. Tai buvo paskutinis jo turnyras – iš aktyvaus žaidimo pasitraukė būdamas 59 metų.

Botvinikas žaidė šešiose šachmatų olimpiadose (4 kartus prie pirmos lentos; 2 – prie antros – 1960 ir 1964 m.)

Botvinikas nežaidė už Sovietų Sąjungos rinktinę, kuri 1952 m. laimėjo Helsinkio šachmatų olimpiadoje aukso medalius: komandos žaidėjai nubalsavo, kad pirmoje lentoje turėtų žaisti Keresas, kuris 1950–1952 m. pasiekė labai gerų rezultatų, o Botvinikas – antroje; Botvinikas su tuo nesutiko ir atsisakė žaisti.

Sovietų čempionatus Botvinikas laimėjo 1939 m., 1944 m., 1945 m. ir 1952 m. Įskaitant ir ankstesnius – iš viso laimėjo šešis čempionatus – tai rekordas, kurį jis pasidalijo su Taliu. 1945 m. dominavo čempionate surinkęs 15 taškų iš 17. 1952 m. surinko tiek pat taškų, kaip Markas Taimanovas, bet dėl pirmos vietos laimėjo papildomą mačą.

Viso varžybose Botvinikas sužaidė 1202 partijas ir surinko beveik 70 % galimų taškų. Dalyvavo 59 turnyruose: 33-juose iš jų užėmė pirmąją vietą, šešiuose – pasidalino 1–2 vietas; 14-koje pasidalino 2–3 vietas. Laimėjo 6 mačus iš trylikos, 3 pralaimėjo ir 4 baigė lygiosiomis.

Šachmatų kūryba

Botvinikas vertino šachmatų partijos estetinę pusę. Diskusijoje klausimu, ar šachmatų žaidimas, mokslas, žaidimas ar menas? Jis teigė, kad šių dienų šachmatai yra ir mokslas ir žaidimas ir menas. Jie tapo menu po to, kai atsirado aukšto lygio žaidėjų – tikrų šachmatų menininkų ir publika, galinti įvertinti šachmatų žaidimo grožį, tačiau reikia atsiminti, kad šachmatai daugiau žaidimas ir tik retkarčiais menas, nes labai retai pavyksta sužaisti pilnavertę menišką partiją, bet tokia sužaista partija gyvena dešimtmečius, suteikdama šachmatininkams estetinį pasitenkinimą. Tai buvo Botviniko „kredo“, kurio jis laikėsi visą gyvenimą.

Pasiruošimas varžyboms

Botvinikas ir jo mokymas apie pasiruošimą šachmatų varžyboms turėjo įtakos šiuolaikinio požiūrio į pasiruošimą varžyboms formavimuisi ir kurio kertiniai akmenys yra: reguliarūs, bet vidutinio sunkumo fiziniai pratimai; išsami, santykinai neplataus, debiutinio repertuaro analizė; savų, praeities žymių šachmatininkų ir varžovų partijų komentavimas ir jų publikavimas, tikintis, kad gal kiti ras klaidų; stiprių varžovų studijos, siekiant nustatyti, kur jie stiprūs, kur silpni; negailestingai objektyvus savo pajėgumo ir trūkumų vertinimas. Botvinikas prieš kiekvieną mačą ar turnyrą kruopščiai ruošdavosi: pradedant nuo debiutinių sistemų, partijų, varžovų kai kurių savybių analizės, baigiant žaidimo aplinkos būkle. Botvinikas žaidė daug trumpų treniruočių partijų su stipriais didmeistriais Floru, Ragozinu, Averbachu ir Furmanu triukšmingose ir prirūkytose patalpose tikėdamasis priprasti prie nepalankių sąlygų, kurios gali būti ir varžybų metu. Pats Botvinikas sakė, kad kai jis startuodavo turnyre, būdavo kitoks nei tikėdavosi jo varžovai. Todėl jam ir pavykę atsilošti per mačus revanšus.

Žaidimo stilius

Botvinikas beveik visas partijas stengdavosi laimėti, nebijodavo rizikuoti, siekdavo įtemtų padėčių, kur galimybių turėdavo abi pusės, stengdavosi vengti vedančių į lygiąsias variantų, todėl jo rezultatai žaidžiant juodaisiais būdavo geresni. Jis naudodavo ilgalaikį varžovo pozicijos spaudimą ir susitaikydavo su santykinai nedideliais pozicijos defektais, kuriais varžovui buvo sudėtinga pasinaudoti, bet už tai gaudavo tam tikrą pranašumą, kuriuo jis galėdavo pasinaudoti Nors jis pats prisipažindavo, kad jis yra santykinai silpnas skaičiuojant kombinacijas, tačiau kai kuriose partijose jis aukodavo: dažnai tai būdavo ilgalaikės pozicinės aukos, kurių tikslas nebuvo greita pergalė, o savos pozicijos pagerinimas. Tačiau Botvinikas galėjo atakuoti ir aukodamas, jei buvo įsitikinęs, kad esanti padėtis leidžia tai daryti. Pats Botvinikas manė, kad jis yra universalus žaidėjas.

Debiutinis repertuaras

Tyrinėdamas debiutus nesiekė surasti taktinių triukų, kurie gali būti efektyvus tik kartą, bet siekė už savo varžovus geriau suprasti tipinių pozicijų galimybes. Variantus pasižymėdavo užrašų knygelėje. Savo mokiniams jis sakydavo: “ Mano debiutų teorija surašyta užrašų knygutėje” Ir „nesvarbu žinoti tai, ką visi gerai žino, bet svarbu žinoti tai ką ne kiekvienas žino“. Nors Botvinikas nenaudojo plataus debiutų repertuaro, bet jis padarė ženklų indėlį į debiutų, kuriuos jis naudojo, teoriją: Botviniko variantas Slaviškojoje ginyboje ir Nepriimtajame Valdovės gambite, Kasparovo/Botviniko sistema Nepriimtojo Valdovės gambito pasikeitimo variante, Karo Kano ginyboje – Panovo-Botviniko ataka, Prancūziškos ginybos Vinaverio variantas ir Botviniko sistema Angliškojoje partijoje.

Vidurio žaidimas

Botvinikas vidurio žaidimą vertino, kaip nenutrūkstamą jungtį tarp debiuto ir partijos pabaigos. Jis gebėjo puikiai pervesti vidurio žaidimą į naudingą pabaigą, kurią jis tobulai sužaisdavo. Bet ir pačiame vidurio žaidime pademonstravo visą eilę naujų strateginių idėjų ir planų, pakėlusių pozicinio žaidimo lygį. Botvinikas mėgo žaisti pozicijas su izoliuotu pėstininku. Jo pastangų dėka buvo surastos visos tokių pozicijų galimybės. Jis pirmas įrodė, kad labai dažnai figūrų aktyvumas ir centro spaudimas kompensuoja pėstininkų struktūros trūkumus. Tai lietė ir sudvejintus pėstininkus. Jis giliai buvo išstudijavęs pozicines kovos paslaptis, kurios, žaidžiant šachmatais yra pačios subtiliausios. „Reikia ir būtina varžovo stovykloje kurti pozicinius defektus: „skyles“, silpnus laukelius, atviras linijas, izoliuotus pėstininkus“-teigė jis. Štai ką apie Botviniko pozicinę nuojautą sakė Talis: „susidaro įspūdis, kad kiekvienai pozicijai jis turi savo raktelį“. Bet Botvinikas buvo ir taktinių mūšių meistras, kai, kartu su giliu pozicijos vertinimu, demonstruodavo aukštus variantų skaičiavimo gebėjimus. Talis sakė, kad Botviniko kolekcijoje yra daugybė partijų, kurias jis laimėjo dėka tolimo ir tikslaus variantų apskaičiavimo.

Pabaigos

Baigiamoje partijos dalyje Botvinikas žaisdavo labai tiksliai. Kad pasiektų pergalę, jam pakakdavo nedidelės persvaros. Kartu jis gebėdavo išgelbėti iš pirmo žvilgsnio beviltiškas pozicijas partijoje su Euve (Groningenas, 1946) ir Fišeriu (Varna, 1962). Padėdavo plačios teorijos ir praktikos žinios, aukštas analitinis meistriškumas, gebėjimas surasti paradoksalius sprendimus ir simpatijos etiudams, kurie padėdavo surasti tokias pabaigų subtilybes, kurių nepastebėdavo varžovai. Pabaigose Botvinikui nebuvo „mėgstamų“ figūrų – vienodai gerai žaisdavo visomis figūromis nuo pėstininko iki valdovės Jo partijoms būdinga: strateginio plano gilumas, taktinio smūgio netikėtumas, kombinacinės idėjos originalumas, tolimas skaičiavimas.. Geriausios jo partijos sužaistos su aukščiausio lygio šachmatininkais – Kapablanka, Aliochinu, Euve, Smyslovu, Taliu, Petrosianu, Reševskiu, Bronšteinu, Keresu, Najdorfu, Floru, Tartakoveriu.

Vertinimai

Kramnikas apie Botviniką yra pasakęs, kad jo karjeros pasiekimai – genijaus pasiekimai, tačiau jis nebuvo genijus” Taip jis išreiškė nuomonę, kad Botvinikas puikiai sugebėjo geriausiu būdu panaudoti savo gabumus.

Kita veikla

Mokslinė veikla

Žaisdamas šachmatais, tuo pat metu dirbo ir mokslininko darbą. Baigęs doktorantūrą, 1937 m. Leningrado politechnikos institute apgynė daktaro disertaciją: „Įtampos svyravymo įtaka mažiems sinchroninio variklio svyravimams“.

Praėjus pusantro mėnesio po mačo su Dovydu Bronšteinu 1951 m. birželio 28 d. apgynė habilituoto daktaro disertaciją, tema: „Sinchroninės mašinos žadinimas ir statinis stabilumas". Botvinikas buvo vienas iš knygos „Sinchroninės mašinos asinchronizacija“ autorių.

Šachmatai ir kompiuteris

Elektroninio šachmatininko idėja kilo po telediskusijos su M. Euve 1958 m. Tuo laiku elektroninės skaičiavimo mašinos skaičiuodavo visus variantus, kurių buvo labai daug (10^120), o tai trukdavo per ilgai, nes to meto kompiuteriai nebuvo greiti ir neturėjo daug atminties, o Sovietų Sąjungoje elektroninės technologijos atsilikę. Todėl Botvinikas siekė surasti optimalų skaičiavimo kelią, pasiekti, kad mašina skaičiuotų ne visus variantus, o pasirinktinai, kaip tai daro šachmatų didmeistris. Tam, kad sumažintų skaičiuotinų variantų kiekį, perėjo prie idėjos, kad kompiuteris vietoj mato ieškotų kaip įgyti materialinį pranašumą.

Nuo 1961 m. iki 1989 m. kompiuterinio šachmatininko idėją propagavo viešojoje erdvėje: leido knygas, skaitė paskaitas, rašė straipsnius į laikraščius, mokslinius žurnalus.

Botviniko pastangomis buvo pasitelkti programuotojai ir buvo sukurta šachmatų programa „Pioner“, kuri santykinai neblogai žaidė debiutą ir pabaigas, sprendė kai kuriuos etiudus. Tačiau vidurio žaidimas vyko ne taip kaip norėtusi.

Botvinikas stengėsi įdiegti į kompiuterius šachmatų pozicijos vertinimą, kurį, ieškodamas tinkamo ėjimo, atlieka didmeistris. Tačiau šachmatuose yra faktorių, kuriuos sudėtinga modeliuoti, dažnai prieštaraujančių formaliajai logikai ir kurie sudaro vieną iš šachmatų žaidimo ypatybių. Tam laikotarpiui tai buvo per ankstyva ir per daug sudėtinga idėja.

Botvinikas šią idėją puoselėjo tris dešimtmečius. Tik gyvenimo pabaigoje jis vis labiau matė, kad kompiuterinio šachmatininko idėja pasiekia geresnių rezultatų eidama kitu keliu – pasinaudodama milžinišku naujųjų kompiuterių atminties ir greičio padidėjimu, kas leido per priimtiną laiką suskaičiuoti daugiau variantų.

Tačiau jo darbai neliko užmiršti: 1991 m. rugsėjo 7 d. Feraros universitetas (Italija) Botvinikui už darbus kompiuterinių šachmatų srityje suteikė matematikos daktaro vardą.

Treneris

1963 m. Botvinikas Sovietų šachmatų treniruočių sistemoje sukūrė mokyklą, kur tris kartus per metus, mokyklos atostogų metu, buvo rengiamos dvidešimties jaunų, aukšto meistriškumo, šachmatininkų treniruočių stovyklos. Jo auklėtiniais buvo: Anatolijus Karpovas, Garis Kasparovas, Vladimiras Kramnikas ir kiti aukšto lygio žaidėjai Alexei Shirov, Vladimir Akopian and Jaan Ehlvest. Karpovas teigiamai atsiliepė apie užduodamus namų darbus, kurie, jo nuomone, ženkliai pagerina žaidimą. Kasparovas, atremdamas tam tikros visuomenės dalies nepagrįstas nuomones visada pristato Botviniką, kaip mielą tėvą  iš kurio jis paveldėjo požiūrį į pasiruošimą, tyrimus ir naujoves. Botvinikas vis dar vaidino svarbiausią rolę, kaip treneris, kai 70-tųjų pabaigoje į mokyklą pateko ir Kramnikas. Jis vis dar žavėjo savo mokinius. Po to mokykla buvo reorganizuota į Botviniko-Kasparovo mokyklą, kurioje jis dirbo kartu su savo buvusiu auklėtiniu Kasparovu. Vieną treniruočių vasaros stovyklą buvo surengęs ir Druskininkuose. Galutinai nustojo treniruoti 1988 m.