Slobodanas Miloševičius (serb. Слободан Милошевић; 1941 m. rugpjūčio 20 d. Požarevace, Serbijoje – 2006 m. kovo 11 d. Hagoje, Nyderlanduose) – Jugoslavijos ir Serbijos politikas. 1986–1990 m. Serbijos komunistų sąjungos Belgrado miesto komiteto pirmininkas. Nuo 1990 iki 1997 m. buvo Serbijos prezidentas, o nuo 1997 iki 2000 m. spalio 5 d. Jugoslavijos federacijos prezidentas. Nuo įkūrimo 1990 m. vadovavo Serbijos socialistų partijai.

Jis buvo pirmasis tebeinantis pareigas valstybės vadovas Hagos karo nusikaltimų tribunolo apkaltintas genocidu.

Biografija

Studijavo teisę Belgrado universiteto teisės fakultete, kurį pabaigė su pagyrimu. Universitete tapo Jugoslavijos komunistų sąjungos jaunimo organizacijos ideologijos komiteto vadovu. Studijuodamas susidraugavo su Ivanu Stamboličiumi (Ivan Stambolić), kurio dėdė Petaras Stamboličius (Petar Stambolić) buvo Serbijos komunistų partijos vykdomojo komiteto pirmininkas.

1959 m. įstojo į Jugoslavijos komunistų sąjungą. Baigęs universitetą 1960 m. tapo Belgrado mero patarėju ekonominiais klausimais. 1964 m. baigė teisės studijas Belgrado teisės fakultete. 1965 m. vedė Mirjaną Markovič, kurią pažinojo nuo vaikystės. 1969 m. pradėjo dirbti Tehnogas kompanijoje direktoriaus pavaduotoju, 1974 m. tapo įmonės generaliniu direktoriumi. 1978–1983 m. buvo Beobank vadovu.

1984 m. balandžio 16 d. buvo išrinktas Komunistų sąjungos Belgrado miesto komiteto pirmininku. 1986 m. gegužės 28 d. balsų dauguma buvo išrinktas pirmininku X Serbijos komunistų lygos kongrese, ir pirmininkavo iki 1989 m.

1989 m. tapo Serbijos prezidentu, o 1990 m. per pirmuosius laisvus rinkimus po Antrojo pasaulinio karo surinko 65 proc. balsų ir liko poste.

Politinių oponentų mirtis

2000 m. vasarą pagrobtas buvęs Serbijos Prezidentas Ivanas Stamboličius; jo kūnas rastas 2003 m. ir Miloševičius apkaltintas žmogžudystės užsakymu. 2005 m. keletas Serbijos slaptosios policijos ir kriminalinių grupuočių apkaltinti žmogžudystėmis Belgrade, taip pat ir Stamboličiaus nužudymu. Tai buvo tie patys žmonės, kuriuos areštavo Miloševičius 2001 m. balandžio mėn. Vėliaus vidaus reikalų ministras Dušanas Mihajlovičius (Dušan Mihajlović) paneigė, jog Miloševičius kaip nors susijęs su Stamboličiaus mirtimi Fruška Goroje. 

2006 birželio mėn. Serbijos aukščiausiasis teismas pareiškė, kad Miloševičius užsakė Stamboličiaus žmogžudystę. Aukščiausiasis teismas priėmė buvusį Specialaus teismo nuosprendį už organizuotą nusikaltimą Belgrade, kuriuo kaltinamas Miloševičius, kaip pagrindinis 1990-ųjų politinių žmogžudysčių užsakovas.

Miloševičiaus advokatai teigė, kad teismo nuosprendis mažai vertas, nes Miloševičius nebuvo formaliai apkaltintas, jam nesuteikta galimybė gintis.

Dauguma nužudytųjų buvo Serbijos arba Jugoslavijos vyriausybės pareigūnai, pvz.: aukštas policijos pareigūnas Radovanas Stojijičius (Radovan Stojijić) Badza, Gynybos ministras Pavlas Bulatovičius (Pavle Bulatović), ir Jugoslavijos oro linijų JAT vadovas.

Prezidentavimo pabaiga

1997 m. vasario 4 d., Miloševičius pripažino opozicijos pergales keliuose vietiniuose rinkimuose, po 1996–1997 m. protestų Serbijoje, užsitęsusių 96 dienas.

Konstitucijos apribotas dviem titulais, kaip Serbijos prezidentas, 1997 m. liepos 23 d. Miloševičius įėjo į Jugoslavijos prezidiumą.

Albanų separatistų grupių ginkluoti veiksmai ir Serbijos policijos bei armijos kontrapuolimas Kosove baigėsi 1998 m. NATO oro išpuoliais prieš Jugoslaviją nuo 1999 m. kovo mėn iki birželio mėn., kol galiausiai Jugoslavijos saugumo pajėgos pasitraukė iš provincijos.

Per Kosovo karą jis apkaltintas 1999 m. gegužės 27 d., karo nusikaltimais ir nusikaltimais žmonijai neteisėtai vykdytais Kosove, vyko teismo tyrimas iki pat jo mirties Tartautiniame kriminaliniame tribunole buvusiai Jugoslavijai. Jis bandė įrodyti, jog procesas yra nelegalus, pažeidžiantis JT chartiją.

Opozicijai laimėjus pirmajame naujų 2000 m. rinkimų rate, Miloševičius atsisakė pripažinti rezultatus, dėl to kilo masinės demonstracijos spalio 5 d. Belgrade, pavadintos Buldozerio revoliucija. Pagal Jugoslavijos konstituciją sušaukti antro turo rinkimai dalyvaujant visoms, išskyrus dvi pirmaujančias, partijoms, nė vienas kandidatas nerinko daugiau negu 50 proc. balsų. Oficialius rezultatus paskelbus Koštunica atsidurė aukščiau už Miloševičių, bet nesurinko daugiau nei 50 proc. JAV finansuojama CeSID teigė kitaip, tačiau įvykiai greitai pasikeitė per dvi savaites nuo rugsėjo 24d. iki spalio 5d. Miloševičius buvo priverstas sutikti su rezultatais, kai armijos vadovai, iš kurių Miloševičius tikėjosi paramos, parodė, kad jam nepadės ir leis panaudoti jėgą nuverčiant Serbijos vyriausybę. Spalio 6 d. Miloševičius susitiko su opozicijos kandidatu į prezidentus Vojislavu Koštunica (Vojislav Koštunica) ir viešai pripažino pralaimėjimą. Koštunica perėmė valdymą kaip Jugoslavijos prezidentas spalio 7 d., po Miloševičiaus pranešimo.

Ironiška, kad Miloševičius pralaimėjo kovą dėl valdžios rinkimuose, kuriuos pats suplanavo pirma laiko (baigiantis jo mandatui) ir kurių jam net nereikėjo laimėti, kad išliktų valdžioje, sukoncentruotoje parlamentuose, kuriuos valdė jo partija ir asociacijos.

Pagal JAV apklausą, tik Koštunica turėjo šansą nugalėti Miloševičių. Taip buvo dėl Serbijos politikos nesklandumų nuo 1900-ųjų vidurio ir dėl jo nacionalizmo. Jis nedalyvavo nei Zajedne, nei 1997 m. Serbijos parlamento ir prezidento rinkimuose. Jis efektyviai pasinaudojo konfliktine padėtimi, kai kiti Serbijos politikai pykosi.

Staigus perversmas atvedė Serbijos demokratinės opozicijos lyderį Zoraną Džindžičių (Zoran Đinđić) į valdžią. Jis privertė Serbijos parlamentą sukurti naują vyriausybę, vadovaujant SDO (vengrų nepriklausomi politikai, prisijungę prie SDO užtikrino parlamentinę sudėtį), SPS ir SPO. Serbijos Radikalų Partija atsisakė dalyvauti šiame nelegaliame veiksme ir pasitraukė į opoziciją. Kontroliuodamas visą žiniasklaidą, Džindžičius pasiruošė Serbijos parlamento rinkimams; klaidinant Serbijos rinkėjus, Koštunicos pavardė atsirado SDO sąraše. SDO surinko balsų daugumą ir Džindžičius gavo valdžią kaip Serbijos premjeras.

Po Jugoslavijos vadovybės išduoto orderio jo areštui kaltinant jį korupcija ir valdžios piktnaudžiavimu, Miloševičius pasidavė saugumo tarnyboms 2001 m. kovo 31 d. po ginkluoto susirėmimo jo viloje Belgrade. Tų pačių metų liepos 28 d. Jugoslavijos vyriausybės atstovų Miloševičius perkeltas iš areštinės Belgrade, kur jį laikė Jungtinių Tautų kardomasis kalėjimas tiesiog Bosnijos teritorijoje. Tada jį perkėlė į Tarptautinį kriminalinį tribunolą buvusiai Jugoslavijai. Jugoslavijos konstitucija draudė Jugoslavijos piliečių išdavimą, o Koštunica formaliai remiantis teisėtais pagrindais oponavo perkėlimui, kurį organizavo Serbijos premjeras Džindžičius (Zoran Đinđić). 

Santykiai su kitomis valstybėmis

Istoriškai Rusija nuolat palaikė artimus santykius su Serbija ir buvusia Jugoslavija, ir turėjo stiprią įtaką ten. Rusija ir Serbija turi svarbių ryšių, pvz.: dideles slavų etninės kalbos grupes, ortodoksų tikėjimą, daugiataučius vienetus. Rusija prisimenama kaip pagalbininkė gaunant autonomiją Osmanų imperijoje ir įkuriant Serbijos karalystę XIX a. Valdant Miloševičiui, Rusija išleido įstatymus, kurios rėmė Miloševičiaus režimą. Kosovo konflikto metu 1999 m., kai kurie šaltiniai teigė, kad Rusija tiekė karius, Serbijai pagelbėti. Tačiau visada laikyta Serbijos sąjungininke, Rusija suteikė politinį prieglobstį Miloševičiaus šeimai, kam nužudytųjų Kosovo kare šeimos prieštaravo.

Miloševičius aplankė Kiniją pirmą kartą 1980 m., kaip Beobanko vadovas. Miloševičius dar kartą atvyko į Kiniją 1997 m., pakvietus Kinijos prezidentui Jiang Zemin. Miloševičius Kinijoje buvo žinomas kaip „„Lao Mi““ (老米), sutrumpinta forma neoficialia kinų kalba „Senasis Miloševičius“ (老米洛舍维奇); valstybės kontroliuojamoje Kinijos žiniasklaidoje, Miloševičius dažnai pristatytas kaip „Draugas Miloševičius“ (米洛舍维奇同志). Dauguma šaltinių teigia, kad Kinijos vyriausybė rėmė Miloševičių jam būnant prezidentu iki jo pasidavimo, ir buvo viena iš nedaugelio šalių rėmusių jį ir Jugoslavijos režimą, tuo metu, kai kitos vakarų valstybės aršiai kritikavo Miloševičiaus vyriausybę. New York Times rašo, kad Kinija buvo „viena iš pono Miloševičiaus lojaliausių sąjungininkių“ per Kosovo karą. Kinija priešinosi NATO intervencijai Kosove per visą kampaniją. Kinijos parlamento vadovas Li Peng iš Miloševičiaus gavo Jugoslavijos aukščiausią medalį (Didžiąją žvaigždę) belgrade 2000 m.

New York Times tikino, kad Miloševičius, o tiksliau jo žmona Marković, „ilgai ėmė pavyzdį iš Pekino ir jo komunistų partijos“ kaip sąjungininkės ir „dalinai ideologinės kolegos“, kurios taip trūksta rytų Europoje sugriuvus komunizmui 1990 m. Po Miloševičiaus apkaltos, Kinijos vieši straipsniai ėmė pabrėžti Jugoslavijos-Kinijos santykius, o ne jos paramą Miloševičiui, o po Koštunicos išrinkimo Jugoslavijos prezidentu, Kinijos užsienio reikalų ministerija oficialiai paskelbė, kad „Kinija gerbia Jugoslavijos piliečių pasirinkimą“. "

Apkalta

Miloševičius apkaltintas 1999 m. gegužės mėn. per Kosovo karą Jungtinių Tautų už nusikaltimus žmonijai Kosove. Kaltinimai pažeidžiant įstatymus ir karo papročius, Ženevos konvencijos sienas Kroatijoje ir Bosnijoje ir genocidu Bosnijoje pridėti po metų.

2002 m. sausio 30 d., Miloševičius apkaltino karo nusikaltimų tribunolą „velniška ir priešiška ataka“ prieš jį. Apkalta prasidėjo Hagoje 2002 m. vasario 12 d., kur Miloševičius gynėsi pats, atsisakydamas priimti teisėtą jurisdikciją.

Miloševičius turėjo komandą Belgrade, padėjusią jam, siuntusią jam informaciją iš slaptosios policijos bylų. Serbijos pareigūnai dažnai palaikė Miloševičiaus nuomonę, o Bosnijos ir Kroatijos liudininkai pasiūlė daug įrodymų palaikydami kaltinimus.

Apkalta laikoma kontroversišku klausimu su vienas kitam prieštaraujančiais kaltinimais. Pvz.:

• Viljamo Volkerio, buvusio JAV ambasadoriaus El Salvadore karo metu, teiginys, kad jis neatsiminė, jog skambino keliems vyresniems JAV pareigūnams, jog pasakytų, kad Račake, jis atrado NATO karo pateisinimą. Tačiau jis nepaneigė, kad pareigūnai, teigę jog kalbėjo su juo, sakė tiesą..

• Rade Marković teigė, jog jis buvo priverstas pasirašyti pareiškimą dėl silpnos sveikatos ir NATO pareigūnų kankinimų.Judge May paskelbė tai „nereikalinga medžiaga“, bet Miloševičius teigė, kad 1988 m. įstatymai, apibrėžiantys liudijimus išgautus kankinimais, draudė tai.

Dvejus metus truko pirmos bylos dalies tyrimas, nagrinėjantis karus Kroatijoje, Bosnijoje ir Kosove. Dvejų metų apkaltą intensyviai stebėjo visos buvusios Jugoslavijos respublikos valstybės, nes jis atidengė daug įsimintinų įvykių iš karo.

Miloševičius staigia susirgo apkaltos metu (aukštas kraujo spaudimas ir ūmus gripas), dėl ko šešiais mėnesiais pailgėjo tyrimo laikas. 2004 m. pradžioje kai jis pagaliau pasirodė teisme, kad pradėtų savo gynybą (sušaukus apie 1200 liudininkų), du ICTY teisėjai nusprendė jam paskirti du gynėjus advokatus dėl tokios medicininės būklės. Miloševičius nesutiko su šiuo pasiūlymu kaip ir du britų advokatai paskirti jam ginti.

2004 m. spalio mėn., apkalta sutrumpėjo po mėnesio sustabdymo, kad leistų pareigūnui Stevenui Kay, teigusiam, kad Miloševičius nesutinka bendradarbiauti, pasiruošti gynybai. Nuo to laiko Steven Kay paprašė, kad jam leistų atsistatydinti iš teismo paskirtos pozicijos, skųsdamasis kad iš 1200 liudininkų tik 5 galėjo duoti parodymus. Daugelis kitų liudininkų atsisakė viešai duoti parodymus, protestuodami prieš ICTY sprendimą neleisti Miloševičiui gintis pačiam.

2004 m. pabaigoje, buvęs Sovietų premjeras Nikolajus Ryžkovas tapo pirmuoju aukštas pareigas užėmusius liudininku davusius parodymus.

Buvo nuspręsta, kad Miloševičius bandys įtikinti, jog NATO ataka prieš Jugoslaviją buvo agresyvi todėl yra karo nusikaltimas pagal tarptautinę teisę ir kad remdama KLA žinojo, kad jie vykdė ir nežadėjo nutraukti genocido. Jeigu prima facie byla kuriam nors teiginiui būtų įrodyta, ICTY būtų legaliai įpareigota paruošti apkaltą daugumai NATO šalių vadovų, nors prokuroras jau paskelbė „apklausą“ NATO vadovams. Dviejų valandų Dokumentinis filmas pavadintas Miloševičiaus apkalta vaizduoja apkaltą Miloševičiui.

Miloševičiaus gynėjai

Daug profesorių, rašytojų ir žurnalistų, tarp jų ir politologas Michael Parenti savo knygoje „Nužudyti tautą“ ginčijosi, kad veiksmai prieš Miloševičių ir serbus buvo sistemiškai perdėti vakarų žiniasklaidos ir politikų per Bosnijos karą, kad pateisintų karinį įsiveržimą.

Adam Lebor, Miloševičiaus biografas teigia, kad Miloševičius nebuvo diktatorius, nes Serbija valdoma Miloševičiaus nebuvo totalitarinė. Lebor pabrėžia, kad opozicija liko dirbti jam valdant, o Slobodanas netgi derėjosi su studentų demonstracijų vadovu progai pasitaikius. LeBor taip pat pažymi, kad kai Serbijos rinkimų rezultatai buvo užginčyti, vyriausybė pakvietė tarptautinius stebėtojus, kad jie įvertintų rinkimų legalumą ir priėmė jų nuosprendį, kad Miloševičiaus socialistų partija įsitraukusi į rinkimų farsą.

Lebor taip pat tiki, kad Miloševičiaus vaidmuo Slovėnijos kare buvo suvaržytas iki reikalavimų nesinaudoti Slovėnijos oro uostu ir buvimo pasyviu Jugoslavijos karinių pajėgų rėmėju karo metu. Kai kurie konfliktą laikė pirmuoju iš 4 karų, už kuriuos Miloševičius buvo atsakingas. Dauguma pranešimų iš to meto apie Miloševičių net neužsimena.

Savo knygoje „Kvailių kryžiaus karas“ (Fool’s Crusade) Paryžiuje gyvenanti žurnalistė Diana Johnstone pamini, kad Miloševičiaus veiksmai konflikto Balkanuose metu buvo neblogesni už kroatų ir bosnių musulmonų nusikaltimus, sakydama, kad žudynės Srebenicoje per daug išpūstos. Politologas Edvardas S. Hermanas Edward S. Herman parėmė autorės įžvalgas knygos recenzijoje „Monthly Review“ straipsnyje.

Kitoje knygoje „Naujasis karinis humanizmas“ Noamas Chomskis, kuris kartais pritardamas Hermanui, nesutinka su Džonstoun nuomone apie Miloševičių, serbus ir Srebenicą. Chomskis tikėdamas, kad žudynės Srebenicoje tikrai vyko, netiki, kad ten dalyvavo Miloševičius, nurodydamas olandų reportažą, tvirtinantį, kad Chomskis buvo labai nustebęs išgirdęs šį faktą. Jis apibūdino Miloševičių „siaubingu žmogumi“, bet netiki, kad jis buvo diktatorius. Visi nusikaltimai išdidinti, o KLA nusikaltimai nuslepiami. 1999 m. interviu Chomskis prasitarė, kad vadinti žudynes Kosove „genocidu“ yra Hitlerio aukų įžeidimas. 

Tarptautinio Slobodano Miloševičiaus gynybos komiteto (TSMGK) vadovybę sudarė: Profesorius Velko Valkanov (Bulgarijos Žmogaus teisių komiteto prezidentas, Žmogaus teisių komiteto narys, Bulgarijos antifašistų sąjungos garbės narys, buvęs parlamento narys ir TSMGK įkūrėjas); Ramsey Clark; Profesorius Alexander Zinoviev, Rusijos filosofas ir rašytojas; ir kanadiečių teisininkas Christopher Black, bendras įkūrėjas, vicepirmininkas ir TSMGK legalaus komitato vadovas. 2004 m. Clark parašė laišką JT generaliniam sekretoriui Kofi Ananui pažymėdamas, kad apkaltos metu nepavyko atskleisti jokių Slobodano Miloševičiaus kriminalinių veiksmų ar ketinimų. Prisijungę prie TSMGK 2001 m.: dramaturgas ir Nobelio premijos laureatas Harold Pinter, kuris taip pat pasirašė „Menininkų apeliaciją dėl Miloševičiaus“ (2004 m. kovo/balandžio mėn.), pareiškimą protestuojantį prieš nesąžiningą ir vienašališką tribunolo sprendimą, nurodydamas, kad nepavyko įrodyti Miloševičiaus kaltės teisėtai ir reikalavimą tuoj pat jį paleisti.

Asmeniškai Miloševičių pažinoję apibūdina kaip patriarchalinį ir konservatyvų, pasišventusį žmonai ir šeimai. Jo asmenybei būdingas užsispyrimas – dėl ko jis pats didžiavosi, o ištikimiausi jo pasekėjai buvo senesni žmonės, gyvenę laikais, kai buvo svarbi moralė. Jo užsispyrimas ir nenoras leistis į kompromisus kartais įvardijami kaip politinių problemų ir karų priežastis, pastebima ir jo nepaliaujama gynyba apkaltos metu. Jo atsidavimas žmonai pažymėtas jo laidojimo vietoje, kurį yra po medžiu, po kuriuo jie pirmą kartą pasibučiavo 1958 m.

Jo gynėjai nesutinka su nuomone, jog Miloševičius buvo nacionalistas; Jared Israel netgi pasiūlė 500 dolerių bet kuriam, kad ras rasinę neapykantą kurstančių citatų kurioje nors iš jo kalbų.

Mirtis

Miloševičius skundėsi širdies negalavimais ir dideliu kraujo spaudimu. Mirė savo celėje JT karo nusikaltimų tribunolo sulaikymo centre, įrengtame Hagos Ševeningeno dalyje 2006 m. kovo 11 d.Tribunolas neprisiėmė atsakomybės už Miloševičiaus mirtį teigdamas, kas Miloševičius negėrė paskirtų vaistų ir gydėsi pats.

Po skrodimo greitai paaiškėjo, kad Miloševičius mirė nuo širdies smūgio. Jis nuolat skųsdavosi širdies problemomis ir aukštu kraujo spaudimu. Tačiau daug kas įtaria, kad infarktas sukeltas tyčia – gynėjai įtaria ICTY, kritikai teigia, kad jis nusižudė pats. Prieš mirtį Miloševičius prašėsi gydomas Rusijos širdies chirurgijos centre, bet tribunolas atsisakė jį išleisti, nepasitikėdamas Rusijos pažadu nepadėti Miloševičiui pabėgti. Tuo pat metu Miloševičius pareiškė įtarimus, jog yra nuodijamas. Skandalas kilo po ankstesnio kraujo testo, kur Miloševičiaus kraujyje rasta rifampicino, antibiotiko, kuriuo paprastai gydoma leprozija ar tuberkuliozė ir kuris būtų neutralizavęs kitus jo vartojamus vaistus nuo aukšto kraujo spaudimo. Miloševičius skundėsi dėl vaistų nuo leprozės jo kraujyje laiške Rusijos užsienio reikalų ministerijai. Po fakto paviešinimo, kai kurie spėjo, kad tribunolo medikai dozavo vaistą tyčia, o kiti sakė, kad jis pats vartojo vaistus, kad pablogintų savo širdies būklę ir priverstų tribunolo medikų komandą išleisti jį į Rusiją o ten jis pabėgtų. Vis dėlto galimybė įsinešti tokius vaistus, kai visi jo lankytojai būdavo tikrinami dėl incidento, buvo labai maža po to, kai 2005 spalio mėn. jis gavo vaistų iš Serbijos gydytojo be Hagos medikų leidimo. Kraujo tyrimai po mirties parodė, jog Miloševičius nevartojo rifampicino kelios dienos prieš mirtį.

Keli medicinos ekspertai, pvz.: Leo Bokeria (Rusijos širdies chirurgijos centro direktorius, kur Miloševičius norėjo gydytis) ir „The Times“ medicinos žurnalistas Thomas Stuttaford, tvirtino, jog Miloševičiaus širdies smūgio galėjo ir turėjo būti išvengta gydantis įprastomis medicininėmis procedūromis.

Reakcijos po mirties buvo įvairios: pareigūnai ir ICTY apkaltos palaikytojai skundėsi, kad Miloševičius liko nenubaustas, o oponentai, daugiausia Serbijos ir Rusijos atstovai, pabrėžė tribunolo atsakomybę už tai, kas įvyko.

ICTY apkaltos vadovė Carla Del Ponte po Miloševičiaus mirties pareiškė:

Nuoširdžiai užjaučiu dėl Slobodano Milosevičiaus mirties. Tai įprasmina teisingumo aukas, kurių jiems reikia ir kurių nusipelnė. Apkaltoje, juridiškai patvirtintoje 2001 m., Milosevičius apkaltintas 66 genocido atvejais, nusikaltimais prieš žmoniją ir karo nusikaltimais Kroatijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje ir Kosove nuo 1991 m. iki 1999 m. Šie nusikaltimai paveikė šimtus tūkstančių aukų visoje buvusioje Jugoslavijoje. Apkaltos proceso metu, paklausti 295 liudininkai ir 5000 įrodymų pristatyti į teismą. Tai rodo liudijimų vertę. Po apkaltos bylos pristatymo 2004 m. birželio 16 d. sustabdyta gynybos eiga, kad panaikintų kaltinimus be įrodymų, taip patvirtinant pagal Statutą 98bis, kad apkaltos procesas įtraukia pakankamai įrodymų, dėl kurių galima nubausti už visus 66 kaltinamojo akto punktus. Gynybai duota tiek pat laiko kaip ir apkaltai, kad pristatytų savo bylą. Iš viso buvo 466 teismo posėdžių, 4 valandos per dieną. 'Tik 40 valandų buvo likę Gynybos byloje ir apkalta būtų pabaigta iki pavasario pabaigos. Gaila, kad apkaltos procesas nebus pabaigtas ir nebus paskelbtas verdiktas. Tačiau kiti vyresni vadovai yra apkaltinti tais pačiais veiksmais kaip ir Slobodanas Milosevičius. Vėliau tais pačiais metais prasidėjo apkalta aštuoniems vyriausiems vadovams dėl Srebenicos genocido. Dar vėliau tais pačiais metais šeši buvę Serbijos vadovai apkaltinti smurtiniais veiksmais Kosove. Bet dauguma jų dar laisvėje. Dabar labiau nei bet kada aš tikiuosi, kad Serbija pagaliau areštuos ir perduos Ratko Mladičių (Ratko Mladic) ir Radovaną Karadžičių (Radovan Karadžic) Hagai kaip įmanoma greičiau. Slobodano Milosevičiaus mirtis verčia netgi labiau reikalauti, kad jie stotų prieš teismą. Galiausiai norėčiau pasidalinti mintimis apie Zoraną Džindžičių (Zoran Đinđic), jo žmoną ir šeimą. Lygiai prieš trejus metus, jis buvo nužudytas Belgrade. Jis – tas vyras, kuriam užteko drąsos įduoti Slobodaną Miloševičių Hagai, kad įvyktų teisingumas.

Laidotuvės vyko Miloševičiaus gimtinėje Požarevace (Požarevac), po to kai dešimtys tūkstančių palaikytojų dalyvavo atsisveikinimo ceremonijoje Belgrade. Šio buvusio prezidento, bet kartu ir karo nusikaltėlio bei jo našlės (kuri neatvyko į Serbiją dalyvauti laidotuvių ceremonijoje, nes iškart būtų buvusi suimta dėl arešto orderio išduoto dėl klaidingų parodymų) kūno grąžinimas buvo prieštaringai vertinamas.

Miloševičiaus priešų simbolis buvo Miroslavas Miloševičius (Miroslav Milošević) (ne giminaitis), buvęs OTPOR narys ir pasivadinęs „vampyrų medžiotoju“, areštuotas 2007 m. po to kai vadovavo grupei, kuri prisipažino policijai, kad jie suvarė „trijų pėdų ilgio medinį baslį į žemę ir per buvusio prezidento širdį“, kad jis „neprisikeltų iš numirusiųjų“. Neaišku, ar grupuotė iš tikrųjų tikėjo vampyrais, ar veiksmas buvo politiškai pagrįstas.

Paskutinėje nuomonių apklausoje prieš Miloševičiaus mirtį, jis atsidūrė trečioje vietoje, po Serbijos radikalų partijos vadovo Tomislavo Nikoličiaus (Tomislav Nikolić) pirmoje vietoje ir dabartinio Serbijos prezidento Boriso Tadičiaus (Boris Tadić) antroje vietoje.

2007 m. vasario mėn., Tarptautinis teisingumo teismas panaikino kaltinimus Serbijai genocidu, bet TTT prezidentas pabrėžė, kad Miloševičius žinojo žudynių riziką ir pasekmes ir nedarė nieko, kad jas sustabdytų. 

Populiarioji kultūra

Miloševičius minimas FOX televizijos serialo „24“ pirmojo sezono serijoje. To sezono niekšas buvo Viktoras Drazenas (Victor Drazen), išgalvotas Balkanų karvedys ir samdinys, kuris vykdė keletą etninio valymo kampanijų visoje Rytų Europoje, valdomoje Miloševičiaus.

Miloševičius taip pat minimas viename Mock The Week epizode, kur Hugh Dennis pristato Miloševičių ir jo etninio valymo idėjas kaip juokingą reklamą naujai dezinfekavimo priemonei.

Kita literatūra

• Clark, Janine. „National Minorities and the Milošević Regime“. Nationalities Papers, 35 (2), 317–339 (2007 m. May). 
• Crnobrnja, Mihailo, „The Yugoslav Drama“ (McGill 1996)
• Herman, Edward S. and David Peterson, Marlise Simons on the Yugoslavia Tribunal: A Study in Total Propaganda Service, ZNet, 2004.
• Herman, Edward S. and David Peterson, Milosevic’s Death in the Propaganda System, ZNet, 14 May 2006.
• Herman, Edward S. and David Peterson, Marlise Simons and the New York Times on the International Court of Justice Decision on Serbia and Genocide in Bosnia, ZNet, 2007.
• Kelly, Michael J., Nowhere to Hide: Defeat of the Sovereign Immunity Defense for Crimes of Genocide & the Trials of Slobodan Milosevic and Saddam Hussein (Peter Lang 2005).
• Sell, Louis D., Slobodan Milosevic and the Destruction of Yugoslavia (Duke University Press, 2002)
• Vladisavljevic, Nebojsa. „Institutional power and the rise of Milošević“. Nationalities Papers, 32 (1), 183–205 (2004 m. March).