Maksimas Maksimovičius Litvinovas (rus. Макси́м Макси́мович Литви́нов; tikroji pavardė Meir Henoch Mojszewicz Wallach-Finkelstein, rus. Макс Ва́ллах; 1876 m. liepos 17 d. Balstogėje, Rusijos imperijoje – 1951 m. gruodžio 31 d. Maskvoje, Tarybų Sąjungoje) – tarybinis politinis veikėjas, TSRS užsienio reikalų liaudies komisaras (1930–1939).

Gimė 1876 m. kaip Meir Henoch Mojszewicz Wallach-Finkelstein turtingoje Balstogės žydų šeimoje. Nors vaikystėje buvo auklėtas tradicine religine dvasia, greit įsitraukė į revoliucinį judėjimą. 1898 m. įstojo į Rusijos socialdemokratų darbininkų partiją. Tuo metu partija buvo nelegali ir daugelis pasivadindavo slapyvardžiais, taip jis tapo Maksimu Litvinovu. 1900 m. tapo Kijevo partinio komiteto nariu, bet jau 1901 m. visi komiteto nariai buvo suimti. Po 18 mėnesių nelaisvės kartu su 11 kitų kalinių pabėgo iš kalėjimo ir nuvyko į Šveicariją, kur redagavo Iskros laikraštį. 1903 m. prisijungė prie bolševikų ir grįžo į Rusijos imperiją. Po 1905–1907 m. revoliucijos tapo legalios socialdemokratų partijos laikraščio Novaya Zhizn redaktoriumi ir dirbo Sankt Peterburge.

Kai 1906 m. carinė valdžia pradėjo suiminėti bolševikus, jis emigravo iš šalies ir emigracijoje praleido 10 metų. Apsistojo Paryžiuje, bet ten gyvendamas daug keliavo po Europą. 1907 m. dalyvavo Rusijos socialdemokratų partijos suvažiavime Londone. Ten jam buvo išnuomuotas butas, kuriame gyveno kartu su Josifu Stalinu. 1908 m. buvo suimtas prancūzų policijos su dvylika 500 rublių banknotų, kurie buvo pavogti iš banko Tbilisyje. Buvo deportuotas į Londoną. D. Britanijoje jis susipažino su Anglijos žyde Ivy Lowe, su kuria vėliau susituokė.

Po 1917 m. Spalio revoliucijos Leninas jį paskyrė sovietų valdžios įgaliotiniu D. Britanijoje. 1918 m. buvo suimtas anglų valdžios, bet vėliau paleistas. Vėliau jis paskirtas sovietų ambasadoriumi Britanijoje, kur jo pastangų dėka Britanijos valdžia nutraukė blokadą Tarybų Sąjungai. 1929 m. buvo pasirašytas jo inicijuotas Litvinovo paktas, panašus į Kelogo-Briano paktą, kurį pasirašė Sovietų Sąjunga, Lenkija, Rumunija, Estija ir Latvija. Keletą metų buvo TSRS užsienio reikalų liaudies komisaro (ministro) pavaduotoju. 1930 m. Josifas Stalinas paskyrė Litvinovą TSRS užsienio reikalų ministru. Būdamas ministru dėjo daug pastangų užmegzti glaudesnius santykius su Britanija ir Prancūzija. 1933 m. jo pastangomis JAV pripažino tarybinę valdžią. 1934–1938 m. atstovavo TSRS Tautų Sąjungoje.

1939 m. gegužės 3 d. Stalinas atstatydino Litvinovą ir vietoje jo užsienio reikalų ministru paskyrė Viačeslavą Molotovą. Pakeitus Litvinovą Stalinui atsirado didesnė laisvė pačiam rūpintis užsienio politika. Taip pat viena iš atstatydinimo priežasčių buvo Litvinovo žydiška kilmė, kuri trukdė vesti derybas su Trečiuoju Reichu. Kai Vokietija užpuolė Tarybų Sąjungą, Litvinovas vėl paskirtas užsienio reikalų ministro pavaduotoju ir kartu – pasiuntiniu JAV. 1941–1943 m. Litvinovas dirbo TSRS ambasadoriumi JAV, kur daug prisidėjo prie Lendlizo sutarties pasirašymo. Formaliai ministro pavaduotoju buvo iki 1946 m., bet jokio vaidmens nebevaidino. 1945 m. buvo nominuotas Nobelio taikos premijai, tačiau jos nelaimėjo.

Sūnus Pavelas Litvinovas – garsus disidentas, labiausiai išgarsėjo 1968 m., kai Maskvoje, Raudonojoje aikštėje, organizavo protesto mitingą prieš Sovietų Sąjungos armijos įsiveržimą į Čekoslovakiją.