Donatas Banionis

Pridėti į asmens nuotrauką!
Gimęs:
28.04.1924
Mires:
04.09.2014
Be žodžių:
Donatas Banionis, Donatas Banionis, Donāts Baņonis, Донатас Банионис, Donatas Banionis;, Донатас Юозович (Юозасович) Банионис, Донатас Баніоніс, Баніоніс Донатас Юозов
Kategorijas:
, Aktorius, Direktorius
Pilietybė:
 lietuvių
Kapinės:
Antakalnio kapinės (buv. Karių kapinės)

Lietuvos teatro, kino, televizijos aktorius, režisierius.

Gimė Juozo Banionio (1890–1961) ir Onos Blažaitytės-Banionienės (g. 1900 m.) šeimoje. Tėvai buvo žmonės su polinkiu kūrybai, dalyvavo saviveiklinėje veikloje, gerai dainavo. Tėvas buvo kelnių siuvėjas. Tėvams išsiskyrus, Donatas liko gyventi su tėvu, sesuo – su motina.

1932–1937 m. lankė pradžios mokyklą. Mokėsi labai gerai. Po šešių pradinės mokyklos skyrių trylikametis Donatas įstojo į Kauno amatų mokyklos keramikos skyrių. Amatų mokykloje mokėsi kartu su Vaclovu Blėdžiu ir Jonu Alekna. Moksleiviai jau tuomet organizavo mėgėjiškus vaidinimus. Paskelbus apie Kauno Darbo rūmų teatro kūrimą, D. Banionis, V. Blėdis ir J. Alekna suskubo užsirašyti į aktorių gretas. V. Alekna ir V. Blėdis buvo priimti, o D. Banioniui, dėl per jauno amžiaus, buvo atsakyta neigiamai. 1940 m. D. Banionis, kaip neetatinis statistas, pradėjo dirbti Valstybės teatre, kur išvydo naujausius to meto spektaklius.

1945 m. baigė Panevėžio dramos teatro vaidybos studiją. 1949 m. suvaidino savo pirmąjį reikšmingą vaidmenį – Andrejų A. Ostrovskio ir N. Solovjovo dramoje„Belugino vedybos“. Po to sekė kiti vaidmenys. 1957 m. Henriko Ibseno „Hedoje Gabler“ sukūrė vieną iš geriausių savo vaidmenų – Jorgeną Tesmaną, o 1958 m. A. Milerio „Komivojažerio mirtyje“ – Vilį Lomeną. Tuo laikotarpiu D. Banionis pabandė ir režisuoti. 1956 m. kartu su Jonu Alekna pastatė B. Nušičiaus „Dr.“ („Filosofijos daktarą“), o 1958 m. jau vienas – J. Švarco „Paprastąjį stebuklą“, tačiau aktorius to niekada nelaikė savo pašaukimu. 

1959 m. J. Miltiniui grįžus į teatrą, D. Banionis suvaidino Bopertiu E. Labišo komedijoje „Šiaudinė skrybėlaitė“, atliko Banko vaidmenį Viljamo Šekspyro „Makbete“, Davydovą „Pakeltoje velėnoje“ (pagal M. Šolochovo romaną). 1966 m. sukūrė vieną sunkiausių savo vaidmenų – Bekmaną V. Borcherto pjesėje „Lauke, už durų“, o1973 m. – Edgarą A. Strindbergo dramoje „Mirties šokis“.

1974–1979 m. LSSR AT deputatas.

Nuo 1980 m. vadovavo Panevėžio dramos teatrui. 1981–1984 m. Panevėžio dramos teatro vyr. režisierius. 1983 m. Panevėžio dramos teatre įsteigė LSSR konservatorijos aktoriaus meistriškumo katedros filialą ir jam vadovavo. 1984 m. baigė LSSR konservatoriją. 1984–1988 m. Panevėžio dramos teatro direktorius, meno vadovas. 1984–1988 m. LSSR konservatorijos kurso vadovas. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, D. Banionis išėjo iš teatro. Dabar vaidina pagal sutartis. Viso Panevėžio dramos teatre sukūrė per 100 vaidmenų.

Karjerą kine pradėjo keliuose lietuviškuose filmuose, vėliau daugiausia vaidino rusiškuose ir vokiškuose filmuose.

1959 m. režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus pastatytas „Adomas nori būti žmogumi“ – pirmasis aktoriaus filmas. Po to sekė „Vienos dienos kronika“ (1964 m.), „Marš, marš, tra-ta-ta!“ (rež. Raimondas Vabalas, 1964 m.). Iš pradžių darbas kine D. Banioniui labai nepatiko. Ketvirtasis filmas „Niekas nenorėjo mirti“ (1965 m., rež. Vytautas Žalakevičius) atnešė aktoriui tarptautinę šlovę. 1966 m. nusifilmavo nedideliame kunigo vaidmenyje režisieriaus Eldaro Riazanovo komedijoje „Saugokis automobilio“, o 1968 m. suvaidino sovietinį žvalgą Ladeinikovą Savos Kulišo filme „Ne sezono metas“. Šis vaidmuo atnešė jam šlovę Sovietų Sąjungoje.

Po metų buvo pakviestas filmuotis Michailo Kalatozovo filme „Raudonoji palapinė“. Tai buvo bendras SSRS ir Italijos kino projektas. Vaidmuo buvo nedidelis, bet teko galimybė padirbėti su aktoriais Šonu Koneriu (Sean Connery), Luidžiu Vanukiu (Luigi Vannucchi), Piteriu Finču (Peter Finch). Iš karto po to filmavosi pas garsųjį režisierių Grigorijų Kozincevą filme „Karalius Lyras“ kartu su estu Juriu Jarvetu (Jüri Järvet), latve Lilita Ozolinia (Lilita Ozoliņa), lietuviu Regimantu Adomaičiu. 1970 m. vokiečių režisierius Konradas Volfas (Konrad Wolf) pakvietė D. Banionį suvaidinti didįjį ispanų dailininką Franciską Goją filme „Goja arba sunkus pažinimo kelias“ (vok. Goya – oder Der arge Weg der Erkenntnis). Filmą statė VDR kino studija „Defa“. Tai buvo žinomo vokiečių rašytojo Liono Foichtvangerio (Lion Feuchtwanger) romano ekranizacija. Tuo pat metu režisierius Andrejus Tarkovskis pakvietė D. Banionį filmuotis jo kuriamame filme „Soliaris“. Šis filmas gavo apdovanojimą Kanų kino festivalyje. Per savo gyvenimą įvairiuose kino filmuose aktorius sukūrė daugiau nei 80 vaidmenų.

Apdovanojimai ir premijos

1966 m. XV tarptautiniame Karlovi Varų kino festivalyje ir D.Banionis apdovanotas už geriausią vyrišką vaidmenį filme „Niekas nenorėjo mirti“.

1966 m. pelnė Sąjunginio Kijevo festivalio pirmąją premiją už geriausią vyrišką vaidmenį filme „Niekas nenorėjo mirti“.

1967 m. už filmą „Niekas nenorėjo mirti“ apdovanotas SSRS valstybine premija.

1969 metais D.Banioniui skirta LSSR valstybinė premija.

1969 m. Tarptautiniame Sofijos kino festivalyje įteikta premija už pagrindinį vaidmenį kino filme „Ne sezono metas“.

1972 m. Tuometės Vokietijos Demokratinės Respublikos premija už Gojos vaidmenį kino filme „Goja, arba Sunkus pažinimo kelias“.

1977 m. SSRS valstybinė premija už filmą „Misterio Makinlio pabėgimas“.

1994 m. aktoriui įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžius.

2004 m. įteiktas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didysis kryžius.

1999 m. Rusijos kino pramonininko Chanžonkovo medalis už įnašą į kino meną.

1999 m. Rusijos Federacijos Draugystės ordinas už nuopelnus plėtojant Rusijos kino meną ir tarptautinių kultūrinių ryšių stiprinimą.

1999 m. Panevėžio garbės pilietis.

2004 m. Sankt Peterburge įteikta premija ir ordinas „Baltijos žvaigždė“.

2008 m. Sidabrinė gervė už istorinį indėlį į kiną.

2009 m. Rusijos Federacija apdovanojo Garbės ordinu už indėlį plėtojant teatro ir kino meną bei ilgametę kūrybinę veiklą.

2013 m. skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.

2014 m.  Kultūros ministerijos garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Apdovanojimas skirtas už demokratinės ir atviros Lietuvos visuomenės, pilietinio solidarumo, asmens bei visuomenės santykių darnos stiprinimą.

Nėra vietos

    loading...

        Saitai

        Santykių vardasSantykių tipasGimęsMiresAprašymas
        Žymos