Šarlis de Golis (pranc. Charles André Joseph Marie de Gaulle, 1890 m. lapkričio 22 d. – 1970 m. lapkričio 9 d.) – prancūzų generolas ir politikas, pirmasis Penktosios Respublikos prezidentas, valdęs nuo 1959 m. sausio 8 d. iki 1969 m. balandžio 28 d.

Gimė gausioje, konservatyvioje ir religingoje mokytojo šeimoje. Mokėsi privačioje katalikiškoje Paryžiaus mokykloje. Vėliau įstojo ir 1912 m. baigė prestižinę Prancūzijos Saint-Cyr karo akademiją. Pirmojo pasaulinio karo metu tarnavo Prancūzijos kariuomenės 33-iajame pėstininkų pulke. 1916 m. Verdeno mūšio metu buvo sužeistas ir pateko į Vokietijos nelaisvę, iš kurios šešis kartus bandė pabėgti. Nuo 1919 m. iki 1920 m. tarnavo Prancūzijos karinėje misijoje Lenkijoje. Nuo 1927 m. iki 1929 m. ir nuo 1936 m. iki 1938 m. tarnavo Prancūzijos kariuomenės daliniuose, kurie buvo užėmę Vokietijos Reino kraštą. Nuo 1929 m. iki 1931 m. buvo paskirtas vadovauti pėstininkų batalionui tuomet Prancūzijos protektorato statusą turėjusioje Sirijoje. Tarpukario metais parašė pirmuosius karo teorijos leidinius, kuriuose siūlė kurti profesionalios ir mobilios bei mechanizuotos kariuomenės dalinius.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1940 m. gegužės 15 d. buvo paskirtas vadovavauti 4-ajai tankų divizijai. Po poros dienų atakavo ir privertė trauktis Vokietijos kariuomenę. Tai buvo vienas iš nedaugelio sėkmingų Prancūzijos karo veiksmų Mūšio dėl Prancūzijos metu. Gegužės 24 d. paskirtas brigados generolu, birželio 5 d. ir Gynybos ministro pavaduotoju. Nepakluso P. Peteno įsakymui nutraukti karo veiksmus prieš Vokietiją. Birželio 14 d. išvyko į Jungtinę Karalystę derybų dėl Prancūzijos vyriausybės evakuacijos į Afriką. 1940 m. birželio 15 d. Vokietijos kariuomenei įžengus į Paryžių, Šarlis de Golis radijo laidoje iš Londono pakvietė prancūzus stoti į jo vadovaujamos Laisvosios Prancūzijos armiją ir ruoštis išvaduoti šalį. 1940 m. rugpjūčio 2 d. Viši režimo karo tribunolas už maištą ir dezertyravimą iš kariuomenės Š. de Golį nuteisė mirties bausme. 1943 m. rugpjūtį Sąjungininkai jį pripažino Prancūzijos pasipriešinimo Vokietijos okupacijai vyriausiuoju vadu ir nacionaliniu lyderiu. Nuo 1944 m. rugpjūčio de Golis – Prancūzijos laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas.

Nepritaręs Ketvirtosios Prancūzijos respublikos Konstitucijai, 1946 m. sausį atsistatydino iš pareigų. Įkūrė opozicinę partiją – Prancūzų tautos susivienijimą, kuri, tačiau 1951 m. vykusiuose rinkimuose partija daugumos nelaimėjo, 1953 m. pats Š. de Golis ją paleido. Penkerius metus praleido vienumoje. Per tą laiką parašė trijų tomų vadinamuosius „Karo memuarus“. 1957 m. kilusi gili politinė krizė Prancūzijoje, ilgai trukę konfliktai Prancūzijos užjūrio valdose – iš pradžių pralaimėjimas Vietnamo kare, o netrukus ir prasidėjęs karas Alžyre sukėlė ir ekonominius sunkumus šalyje. Situaciją paaštrino tai, kad Ketvirtosios Prancūzijos respublikos prezidentas turėjo mažai galių įtakoti dažnai besikeičiančias šalies Vyriausybes. 1958 m. gegužės 15 d. Š. de Golis išleido atsišaukimą, kuriame pareiškė esąs pasiruošęs „priimti visus Respublikos įgaliojimus“. Tų pačių metų birželio 1 d. Prancūzijos prezidentas René Coty kreipėsi į Nacionalinį susirinkimą ir pareikalavo suteikti nepaprastuosius įgaliojimus Š. de Goliui formuoti naują Vyriausybę ir pakeisti Konstituciją. Birželio 1 d. parlamentas paskyrė de Golį naujuoju šalies ministru pirmininku. Rugpjūčio mėnesį buvo parengtas naujos Konstitucijos projektas, kuriuo labai sustiprintos prezidento galios, numatyti visuotiniai prezidento rinkimai, ir, atitinkamai, sumažinti parlamento įgaliojimai. 1958 m. rugsėjo 28 d. įvykusio referendumo metu, palaikius 79,2% balsavusiųjų, buvo priimta naujoji Konstitucija ir sukurta Penktoji Prancūzijos respublika.

1958 m. gruodžio 21 d. įvykusiuose prezidento rinkimuose Š. de Golis gavo 75,5% balsų. Vadovaujant Š. de Goliui, Prancūzija pripažino Alžyro ir kitų Prancūzijos kolonijų Afrikoje bei Azijoje suverenitetą. Tuo pat metu Prancūzija labai sustiprino karinę galią – sukūrė ir išbandė branduolinius ginklus. 1965 m. Š. de Golis buvo perrinktas antrajai kadencijai. Š. de Golio vykdoma užsienio politika tapo antiamerikietiška – 1965 m. vasario 4 d. Prancūzija pareiškė tarptautiniuose atsiskaitymuose nebenaudosianti JAV dolerio ir pereisianti prie aukso standarto. 1966 m. vasario 21 d. Prancūzija išstojo iš NATO karinių struktūrų. NATO būstinė buvo perkelta iš Paryžiaus į Briuselį. Š. de Golis pasmerkė Izraelio veiksmus Šešių dienų karo metu bei JAV pradėtą karą Vietname. Dėl pablogėjusios socialinės ir ekonominės padėties, 1968 m. gegužę kilus neramumams Prancūzijoje, Š. de Golio pozicijos labai susilpnėjo. 1968 m. gegužės 30 d. Š. de Golis paleido parlamentą. Birželio pabaigoje įvykusius rinkimus didele persvara laimėjo prezidentinė partija. 1969 m. balandžio 27 d. dauguma Prancūzijos rinkėjų nepalaikė de Golio siūlymo referendumu pakeisti Prancūzijos Seanto statuso ir suteikti daugiau galių vietos savivaldai. Kitą dieną Š. de Golis atsistatydino iš pareigų. 1970 m. lapkričio 9 d. jis, plyšus aortai, netikėtai mirė. Palaidotas Colombey savivaldybės, kurioje gyveno daugelį metų, kapinėse.

Atminimo įamžinimas

Iškart po mirties, Prancūzijoje Š. de Golis tapo nacionaliniu didvyriu, kurį prancūzai vadina „generolu de Goliu“ ar tiesiog „generolu“. Jo vardu buvo pavadintas Paryžiaus pagrindinis oro uostas, Paryžiaus aikštė, Prancūzijos karinio laivyno lėktuvnešis, pastatytas paminklas, sukurti keli filmai.