Abraomas Suckeveris (1913 m. liepos 13 d. Smurgainyse – 2010 m. sausio 20 d. Tel Avive) – Vilniuje gyvenęs rašytojas. Rašė jidiš kalba. Ankstyvajame laikotarpyje jo kūrinių tematikoje dominavo žydų kančios nacių laikotarpiu, vėliau ėmė rašyti ir Izraelio temomis. Kūriniai išversti į daugiau nei 30 kalbų.

Abraomas Suckeveris gimė 1913 m. Smurgainyse, rabinų chasidų šeimoje. Ten gyvenę žydai 1915 m. buvo rusų deportuoti, nes buvo įtariami padedant puolančioms vokiečių pajėgoms. Suckeverio šeima atsidūrė Sibire, Omske. Po tėvo mirties 1920 m. motina su vaikais grįžo į Vilnių. A.Suckeveris lankė lenkų-žydų gimnaziją, nuo 1930 m. priklausė žydų skautų grupei.

Vilniaus universitete studijavo literatūrą. Trisdešimtųjų metų pradžioje susibūrus dailininkų ir literatų grupei „Jung Vilne" („Jaunasis Vilnius"), L. Volfo kvietimu į ją įsitraukė ir A. Suckeveris.

Jo pirmasis eilėraštis pasirodė 1932 m. skautų grupės žurnale. Nuo 1934 m. jo kūriniai periodiškai buvo spausdinami Varšuvos ir Vilniaus žurnaluose. 1937 m. pasirodė poeto pirmasis eilių rinkinys Lider ("Dainos").

1941 m. buvo įkurtas Vilniaus getas. Jame atsidūrė ir A. Suckeveris, tačiau iš jo vėliau pabėgo, partizanų būriuose kovėsi su naciais. J. Paleckio rūpesčiu buvo išgabentas lėktuvu per fronto liniją į Maskvą. Po karo drauge su rašytoju Š. Kačerginskiu rinko išlikusią JIVO medžiagą, sovietinėje Lietuvoje įsteigė žydų muziejų, kuriame buvo kaupiamos karo metu išlikusios kultūros vertybės. Kaip liudininkas A. Suckeveris 1946 m. dalyvavo Niurnbergo procese.

1947 m. A. Suckeveris atvyko į Palestiną ir apsigyveno Tel Avive. Čia 1948 m. išėjo jo knygos „Di jidiše gas" („Žydų gatvė") bei „Geheimštot" („Paslapčių miestas"), kuriose vaizduojamas Vilniaus žydų gyvenimas, niūri geto kasdienybė, kanalizacijos šulinių tamsa, nepalaužtos dvasios didybė ir pasipriešinimas pavergėjams.

Nuo 1949 m. A. Suckeveris redaguoja žurnalą „Di goldene keit" („Auksinė grandinė"). Savo pokarinę kurybą A. Suckeveris didžia dalimi skyrė prisiminimams apie Lietuvos žydus, nemažiau svarbu, kad ji sukurta jidiš kalba, taip prisidedant prie pastangų išsaugoti šį Rytų Europos žydų kultūros fenomeną.

1966 m. A. Suckeveris už savo kūrybą buvo iškeltas kandidatu Nobelio premijai gauti. Tačiau politinė konjuktūra nulėmė, kad premijuotas būtų hebrajų kalba rašantis autorius – premija atiteko prozininkui Š. Agnonui.

Lietuvos Nepriklausomybės dienos proga 2008 m. vasario 16 dieną Prezidentas apdovanojo Abroamą Suckeverį valstybiniu apdovanojimu – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi. Taip buvo įvertini šio litvako nuopelnai Lietuvai. Šio apdovanojimo mintis kilo Litvakų fondui, pasiūlymas buvo pateiktas Užsienio reikalų ministerijai, kuri palaikė šią idėją.

Kūryba

Pirmieji A. Suckeverio eilėraščiai, įkvėpti iš Smurgainių kilusio Mošės Kulbako poezijos, Vilniaus ir Varšuvos žydiškuose laikraščiuose pasirodė apie 1933 m.

Pirmoji poezijos knyga „Lider" („Dainos") išėjo 1937 m., ir jis iškart buvo pripažintas kylančia jidiš literatūros žvaigžde.

1940 m. A. Suckeveris išleido gamtos grožį apdainuojantį rinkinį „Valdiks" („Miškas").

Ypač sukrečiantys ir vertingi yra karo – pogromų ir buvimo gete bei miške parašyti A. Suckeverio eilėraščiai. 1945 m. išėjo jo knyga „Di festung" („Tvirtovė"), o 1946 m. – „Lider fun geto" („Geto dainos"). Tuo pat metu Paryžiuje pasirodė jo prisiminimų knyga „Vegn Vilner geto" („Apie Vilniaus getą").

Eilėraščių rinkiniai: „In fajer vogn" („Ugnies vežime", 1952 m.) „Sibir" („Sibiras", su M. Šagalo iliustracijomis, 1953) „Ode cu der toib" („Odė balandžiui", 1955 m.) „In Midbor Sinaj" („Sinajaus dykumoje", 1956 m.) „Gaistike erd" („Dvasios žemė", 1961 m.) „Firkantike oisies un mafsim" („Keturkampės raidės ir ženklai", 1968 m.)

Nemažai A. Suckeverio eileraščių išversta į hebrajų, anglų, prancūzų, ispanų, vokiečių, rusų bei kitas pasaulio kalbas. Į lenkų kalbą A. Suckeverio poeziją yra vertęs Česlovas Milošas – abu poetus siejo Vilniaus tema ir ilgametė asmeninė draugystė.