Steponas Eugenijus Marija Tiškevičius (lenk. Stefan Eugeniusz Maria Tyszkiewicz, 1894 m. lapkričio 24 Varšuvoje, Lenkijos karalystė, Rusijos imperija – 1976 m. vasario 1 d. Londone, Anglija, Jungtinė Karalystė) – Lietuvos-Lenkijos bajoras, didikas, Lelivos herbo grafas, Lentvario dvarininkas, inžinierius, išradėjas.

Kilęs iš Lietuvos didikų Tiškevičių giminės antrosios Biržų šakos Kretingos atšakos. Tėvas Vladislovas Tiškevičius. Motina – kunigaikštytė Marija Kristina Aleksandra Liubomirska. Brolis – Eugenijus Stanislovas Marija Tiškevičius.

Nuo vaikystės domėjosi technika. Būdamas 14-metis, 1906 m. Milane gavo vairuotojo profesionalo pažymėjimą. 1911 m. patentavo du išradimus, skirtus automobilių ir skraidymo aparatų apšildymui. 1913–1914 m. studijavo Oksfordo universitete.

Pirmojo pasaulinio karo pradžioje įstojo savanoriu į Rusijos Raudonojo kryžiaus organizaciją, už sunkiai sužeistų karių išgelbėjimą buvo apdovanotas IV laipsnio Šv. Jurgio kryžiumi. 1915 m. mobilizuotas į Rusijos imperijos kariuomenę, baigė Sankt Peterburgo karininkų mokyklos pažų korpusą, nuo 1916 m. pabaigos tarnavo Kaukazo fronto vyriausiojo karo vado, didžiojo kunigaikščio Nikolajaus Romanovo adjutantu.

Po 1917 m. Rusijos revoliucijos, išvyko į Italiją. 1919 m. grįžo į Lenkiją, Sovietų Rusijos–Lenkijos karo metu kariavo su bolševikais Vilniaus krašte, 1921 m. atstovavo Lenkijos kariuomenės Generalinį štabą Tautų Sąjungos komisijoje, nustatant administracinę sieną tarp Lietuvos ir Lenkijos.

1921–1923 m. Paryžiuje studijavo politikos ir technikos mokslus. 1924 m. Bulonėje prie Paryžiaus įkūrė paties sukonstruotų lengvųjų automobilių gamybos bendrovę „Automobiles Ralf Stetysz“, kurią 1929 m. perkėlė į Varšuvą. Iš viso ji pagamino apie 200 automobilių „Ralf Stetysz“, tačiau dėl gaisro metu patirtų nuostolių ir nesutarimų su akcininkais netrukus buvo uždaryta.

1936 m. paveldėjo Lentvario dvarą, nuo 1939 m. vertėsi benzininių variklių perdirbimu į dujinius.

1940 m. Kaune suimtas, 1941 m. išvežtas į Maskvos kalėjimą. Paleistas į laisvę, įstojo į Lenkijos ginkluotąsias pajėgas SSRS, vadovavo Automobilių tarnybai. 1944 m. paskirtas Italijoje veikusios sąjungininkų kariuomenės Antrojo lenkų korpuso ryšių karininku, subūrė Lenkijos Raudonojo kryžiaus organizaciją Italijoje, išrado ir sukonstravo prietaisą nemagnetinėms minoms aptikti ir sunaikinti.

Po karo apsigyveno Londone, su kitais lenkų emigrantais 1949 m. leido savaitraštį „Lvovas ir Vilnius“. Neilgai dirbo Turino automobilių firmoje FIAT. Vėliau darbavosi elektronikos srityje, užpatentavo keletą išradimų, bendradarbiavo su raketas nešėjas kūrusia tarptautine organizacija ELDO.

Egzilinės Lenkijos Respublikos tautinės tarybos ir Maltos riterių ordino Didžiosios tarybos narys.

Žmona: 1917 m. liepos 8 d. Jaltoje vedė didžiojo kunigaikščio Nikolajaus Romanovo podukrą, Italijos karalienės Elenos dukterėčią, kunigaikštytę Eleną fon Leichtenberg Romanovskają (Elena ks. von Leuchtenberg ks. Romanovskaya, 1892 m. sausio 15 d. Nicoje – 1971 m. vasario 6 d.).

Vaikai:

• Natalija Rožė Marija Tiškevičiūtė (lenk. Natalia Róża Maria Tyszkiewicz, g. 1921 m. sausio 16 d. Varšuvoje).