Aleksandras Meištovičius (1864 m. gruodžio 8 d. Pajuostyje, Rusijos imperija – 1943 m. vasario 14 d. Romoje, Italija) – politikas, dvarininkas, visuomenės veikėjas, Antrosios Lenkijos Respublikos teisingumo ministras (1926-1928).

Gimė 1864 m. gruodžio 8 d. Pajuostyje. Mokėsi Vilniaus gimnazijoje, kur jam teko mokytis su Juzefu Pilsudskiu. studijavo Krokuvos universitete. Baigęs Krokuvos universitetą, tarnavo Rusijos caro gvardijoje ir gavo caro rūmų kamerhero titulą. Buvo palankus rusų valdžiai. Dėl dalyvavimo Jekaterinos II paminklo Vilniuje atidaryme jo nemėgo lenkų patriotai. 1900–1904 m. jis buvo Kauno gubernijos žemės ūkio draugijos pirmininkas. Išleido satyros rinkinį ,,Lusterko“ ir 1906 m. monografiją apie Lietuvos bajorų Karpių giminę. 1908–1917 m. – Vilniaus žemės ūkio banko direktorius. 1909-1917 m. – Rusijos Valstybės Dūmos atstovas. 1918 m. grįžęs į Lietuvą vadovavo Lietuvos lenkams, siekusiems Lietuvą sujungti su Lenkija. Lietuvai išsikovojus nepriklausomybę pabėgo į lenkų okupuotą Vilnių, jo dvaras buvo konfiskuotas. 1921 m. lapkričio 21 m. Liucijaus Želigovskio paskirtas lenkų sukurtos Vidurinės Lietuvos valstybės laikinosios valdančiosios komisijos pirmininku. Prijungus Vilnių prie Lenkijos vadovavo Vilniaus žemės kredito draugijai.

A. Meištavičius buvo vadinamų Vilniaus stumbrų (żubrów wileńskich) grupuotės faktiškas vadovas. Šis pavadinimas pabrėžė, kad jie yra nykstanti, bet saugotina padermė. Bet ji neapsiribojo vien „vilniečiais“: „stumbrų“, nykstančių Lietuvos girių galiūnų vardas buvo duotas tarpukario Lenkijos visuomenės grupei, kurią sudarė senojo Respublikos senatorių sluoksnio įpėdiniai – ne tik Lietuvos ponai, bet ir kiti dvarininkai, gyvenę Austrijos, Prūsijos ir Rusijos pasidalintos Respublikos žemėse. Jie laikėsi tradicinio hierarchinės visuomenės modelio idėjos, nes per amžius toje hierarchinėje visuomenėje turėjo vadovaujančią padėtį, kurią net ir tarpukaryje bandė išlaikyti. Šis visuomenės sluoksnis buvo Lietuvos-Lenkijos erdvės visuomenę vienijantis faktorius – jį siejo giminystės ryšiai ir ypač saugomos istorinės tradicijos. Jie daug prisidėjo prie visuomenės organizavimo – valdė daug žemių, rūpinosi organizuotu ūkio lygio jose kėlimu, leido laikraščius – Krokuvos Czas, Vilniaus Słowo. „Stumbrai“ dalyvavo Lenkijos vyriausybėse, valdžiusiose po 1926 m. perversmo.

Nuo 1926 m. spalio 2 d. iki 1928 m. gruodžio 22 d. Lenkijos teisingumo ministras J. Pilsudskio ir Kazimierz Bartel vyriausybėse. 1939 m. sovietams okupuojant Vilniaus kraštą, A. Meištavičius liko Vilniuje, iš kur jam teko bėgti per Lietuvos Respubliką į Romą ir apsigyventi pas sūnų kunigą Valerijoną Meištavičių. Italijai įstojus į karą, A. Meištavičius su visu Lenkijos ambasados prie Šv. Sosto personalu persikėlė į Vatikaną, kur ir mirė 1943 m. vasario 14 dieną