Mūšiai truko 63 dienas. Lenkų pusė turėjo tokius nuostolius: 18 tūkstančių užmuštų ir 25 tūkstančiai sužeistų kareivių, taip pat nuo 120 iki 200 tūkstančių nukentėjusių civilių. Tarp užmuštų dominavo jaunimas, tarp kurio didelė dalis Varšuvos inteligentijos. Iš vokiečių pusės pagal Ericho von dem Bacho-Zelevskio pateiktus 1947 m. duomenys Varšuvoje žuvo 10 tūkstančių, dingo be žinios 7 tūkstančiai ir sužeista 9 tūkstančiai kareivių – tokius duomenis priėmė istorikai (oficialiame raporte po sukilimo numalšinimo jis pateikė kitus, nepatvirtintus istorikų duomenys: 9022 užmuštų ar sužeistų kareivių, iš kurių 1570 užmuštų – jis visai nežinojo pirmų dienų sukilimo nuostolių).

Per mūšius nukentėjo apie 25 % miesto pastatų, o po sukilimo pabaigos dar 35 %. Be to 10 % buvo sunaikinta 1939 m. rugsėjį ir 15 % per Varšuvos geto sukilimą, todėl karo pabaigoje 85 % miesto buvo sugriauta. Buvo sunaikintas šimtmetinis kultūrinis ir materialinis palikimas.

Kontraversijos dėl sukilimo laiko

Paprastai teigiama, kad sukilimas truko 63 dienas, tai yra iki spalio 2 d., kai baigėsi kovos. Bet sutartis dėl ginklų sudėjimo buvo pasirašyta diena vėliau. Taip pat galima kalbėti ir apie 66 dienas iki spalio 5 d., kol pasidavinėjo valstybės daliniai, o per tas tris dienas dirbo sukilimo vadovybė ir davinėjo nurodymus savo kareiviams. Toliau funkcionavo Lenkijos Požemio Valdžios daliniai, o taip pat buvo vietos visokiems miesto gyvenimo elementams, tokiems kaip sukilimo spaudos platinimas, veikė radijo, skautiškas sukilėlių paštas ir kt.

Kontroversijos dėl nuostolių

Lenkų nuostoliai niekur nedokumentuoti ir sunkiai nustatomi. Dažniausiai pateikiamas skaičius – 200 tūkstančių užmuštų – pirmą kartą pasirodė rugpjūčio 28 d. Liubline per konferenciją, organizuotą Lenkijos Liaudies Išlaisvinimo Komiteto užsienio spaudai (tarp jų ir vakarų) ir tapo kaip nuostolių įvertinimas. Nesant kitų šaltinių šitas skaičius per laiką įsitvirtino. Dabar istorikai vis dažniau nori šitą skaičių pakoreguoti iki 120–150 tūkstančių.

Per Varšuvos sukilimą vokiečiai pradėjo vežti žmones iš Varšuvos į specialias belaisvių stovyklas. Iš Varšuvos buvo išvežta apie 550 tūkstančius žmonių, apie 100 tūkstančių žmonių – iš priemiesčių. Tokią stovyklą Ursuse perėjo 50 tūkstančių žmonių. Iš Pruškovo stovyklos po atrankos paleista apie 100 000 sergančių. Vokiečiai sulaužė taikos sąlygas ir toliau vežė civilius – 165 tūkstančių žmonių išvežė į Vokietiją priverstiniams darbams, o 60 tūkstančių į Ravensbriuko, Aušvico ir Mauthauso koncentracijos stovyklas, kuriuose daugumas jų mirė.

Opinija sukilimo tema

Varšuvos sukilimas vertinamas labai nevienareikšmiškai, jo eiga ir vadovybės sprendimai dėl jo pradėjimo. Ginčų tema yra sukilimo kaina (miesto sunaikinimas, jaunos kartos praradimas), taip pat kalbama ir apie jo atsiradimo neišvengiamumą.

Daug metų, net iki 1956 m. propaganda stengėsi parodyti sukilimą kaip neatsakingą poelgį, kuri atnešė tik neįsivaizduojamas nuostolius ir neturėjo jokios karinės reikšmės. Einant kita linkme tuo pačių metu kuriamas sukilimo kultas.

Kai kurios nuomonės:

• sukilimas neturėjo jokios karinės reikšmės;
• sukilimas suvaidino didelį karinį vaidmenį. Sukilėliai padarė vokiečiams daug nuostolių: pagal Ericho von dem Bacho-Zelevskio duomenis Varšuvoje vokiečiai neteko apie 26 tūkstančius žmonių (17 tūkstančių nukauta ir 9 tūkstančiai sužeista), nors 1944 m. spalyje raporte Himleriui pateikti kiti duomenys – 9022 sužeisti, nukauti ir prapuolę be žinios (tarp jų 1570 nukautų) bet tuo tarpu jis pažymi, kad: „Pirmom dienom buvo sunaikinti ištisi vienetai, apie kuriuos iš vokiečių pusės niekada nebuvo galima sužinoti“; 63 dienas buvo užimtos žymios vokiečių pajėgos;
• sukilimas kaip „mūšis labai aršus nuo karo pradžios, toks pats sunkus, kaip gatvių kautynės Stalingrade“ (Heinrichas Himleris sakė vokiečių generolams – 1944 m. rugsėjo 21 d.
• sukilimas padarė daug kančių ir žalos tarp Varšuvos civilių gyventojų, ko neįvertino sukilimo vadovai;
• sukilimas kaip simbolis: „Sukilėlių didvyriškumas, pasiaukojimas ir narsumas yra didžiausias mūsų istorijoje kovos pasireiškimas dėl laisvės, kuri yra aukščiau už žmonių gyvybę, sužalojimus, visas materialines gerybes. Būtu didele klaida neįvertinti, o kas dar blogiau atsiriboti nuo tokių dvasinių vertybių“ – Jerzys Kirchmayeras, Varšuvos sukilimas. Leidėjas. Žinios ir knyga, 1984 .