Zygmuntas Baumanas (Zygmunt Bauman; g. 1925 m. lapkričio 19 d. - 2017.1.9) – Lenkijos sociologas, vienas žymiausių XX a. antros pusės postmoderniojo vartotojiškumo bei takiosios modernybės reiškinių teoretikų.

Gimė Lenkijos žydų šeimoje Poznanėje. 1939 m. naciams užėmus vakarų Lenkiją, su šeima pasitraukė į sovietų kontroliuojamą dalį. Baumanas tarnavo tarybinėje Lenkijos kariuomenėje, buvo atsakingas už politinį švietimą. Dalyvavo Kolbergo ir Berlyno mūšiuose. 1945 m. buvo apdovanotas Narsiųjų Kryžiumi. Vėliau dirbo komunistinėse žvalgybos struktūrose. Varšuvos socialinių mokslų akademijoje studijavo sociologiją, vėliau filosofiją Varšuvos universitete. Vėliau dėl šeimyninių peripetijų prarado darbą, 1954 m. gavo magistro laipsnį ir tapo Varšuvos universiteto lektoriumi.

Lankydamasis Londono ekonomikos mokykloje paruošė studiją apie britų socialistinį judėjimą ir 1959 m. išleido pirmąją savo knygą. 1968 m. Lenkijoje išaugo antisemitinės nuostatos, todėl dauguma Lenkijos žydų neteko darbo ir buvo priversti palikti šalį. Baumanas pradžioje išvyko į Izraelį, dėstė Tel Avivo universitete, bet netrukus persikėlė į Angliją, Lydso universitetą. Nuo to laiko gyveno Anglijoje, rašė anglų kalba.

Idėjos

Zygmuntas Baumanas per savo gyvenimą parašė 57 knygas, virš 100 straipsnių, kuriuose daugiausia nagrinėjo tokias temas kaip globalizacija, modernybė, postmodernizmas, vartotojiškumas, moralė.

Pirmieji Baumano darbai buvo socialistinių-marksistinių pažiūrų, jis iš sociologinės perspektyvos nagrinėjo klasių kovą, tačiau su laiku jis labiau susitelkė ties modernybės apraiškų aiškinimu.

Baumano teigimu, modernybėje žmogus stengiasi sutvarkyti visus chaotiškus, nekontroliuojamus gyvenimo aspektus ir pasiekti saugumą. Tačiau net ir pavykus hierarchiškai sureguliuoti socialinį gyvenimą, nuolat atsiranda tų, kurie netelpa į jo rėmus, atsiranda socialinės grupės, kurios nesileidžia būti valdomos hierarchinių mechanizmų. Tai, kas nesuvaldoma, t. y., svetima, iš vienos pusės šiuolaikinėje visuomenėje yra susidomėjimo, egzotikos objektas, kita vertus, tai yra nuolatinis baimės, nesaugumo šaltinis daugumai. Su šiais visuomenės hierarchizavimo, „sutvarkymo“ siekiais Baumanas sieja ir Holokaustą – tai buvusi kraštutinė europiečių išraiškos priemonė bandant sutvarkyti į jos hierarchinius rėmus netelpančią žydų kultūrą.

XX a. pab.-XXI a. pr. pagrindinė Baumano tyrimų sritis buvo naujausioji postmodernizmo atmaina – takioji modernybė. Joje visuomenė iš gamintojų virsta vartotojais, bandoma įgyvendinti saugi laisvė (t. y., laisvė be atsakomybės ir pasekmių). Baumano teigimu, ši laisvė visų pirma pasiekiama per virtualiąsias technologijas. Tačiau jos nors ir įgalina individą bendrauti laisvai ir be įsipareigojimų, leidžia pasiekti neribotas žinias, tačiau žaloja, jo teigimu, esmines žmogaus kultūros savybes kaip nuoširdų ir atsakingą bendravimą, dialogo kultūrą, kantrybę, gebėjimą įsiminti ir taip pilnavertiškai mąstyti. Meilė šiandien suvokiama kaip investicija, todėl kaskart stengiamasi racionaliai apsvarstyti, ar apsimoka (įsi)mylėti. Nors preziumuojama, kad socialiniai tinklai tapo naujais demokratijos šaukliais, iš tiesų, tai tapo tik lengva priemone valdžiai sekti disidentus. Vartotojiškumą Baumanas laiko šiuolaikiniu socialiniu imperatyvu, atsisakančius nuolat vartoti išmetančiu į socialinį užribį. Vartojimas įprasmina ir aktualizuoja individo egzistenciją, vartotojiškoje kultūroje sunyksta linijinės naracijos, tokios kaip amžius ir laikas

Bibliografija

Lietuviškai išleista:

• Globalizacija: pasekmės žmogui (Globalization: The Human Consequences, 1998 m.)
• Likvidi meilė: apie žmonių ryšių trapumą (Liquid Love: On the Frailty of Human Bonds, 2003 m.)
• Vartojamas gyvenimas (Consuming Life, 2007 m.)