Zigmantas Sierakauskas (mirė 1863 m. birželio 15 d.) – vienas 1863 m. sukilimo vadų.

Z. Sierakausko tėvas žuvo 1831 m. sukilime. Sunkiai išėjęs vidurinį mokslą, Zigmantas baigė Peterburgo universitetą ir ten suartėjo su radikalių pažiūrų studentais. Atostogas praleisdavo giminių dvare Lietuvoje, matė valstiečių vargus. Tarnavo carinėje armijoje. Revoliucinių organizacijų išsiųstas į užsienį ištirti, ar yra galimybių gauti paramą sukilimui, tačiau buvo rusų susektas ir suimtas. Be teismo sprendimo surakintas grandinėmis pėsčias buvo išvarytas į Kirgizijos stepes. Ten sunkiai gyvendamas įgijo vyresnybės pasitikėjimą, atgavo laisvę ir karininko laipsnį, buvo pasiųstas į Peterburgo karo akademiją. Baigęs mokslus buvo paskirtas į vyriausiąjį štabą.

Gerų manierų, kalbantis prancūziškai, buvo priimtas aukščiausiuose elito draugijose, caro rūmuose. Kadangi rusų inteligentija tuomet buvo liberali, tai jis nesivaržydamas propagavo luomų ir baudžiavos panaikinimą, humanistines idėjas. Antrąkart išsiųstas tarnybos reikalais užsienin, lankėsi pas A. Gerceną, Dž. Garibaldį, pas Napoleoną III prašė paramos sukilimui, bet gavo miglotus pažadus.

1863 m. grįžęs į Lietuvą, sukilėlių prašomas ėmėsi karo vadovo pareigų. Lankė stovyklas, organizavo jaunimą, kėlė viltį ir entuziazmą. Pirmosios kovos su Rusijos kariuomene įvyko ties Raguva. Genėtinių mūšį laimėjo Z. Sierakausko vadovaujami sukilėliai. Tačiau vėliau 3000 Rusijos armijos kariuomenės pajėgų buvo apsuptas ir sužeistas prie Medeikių, pateko nelaisvėn ir nugabentas į Vilniaus kalėjimą. Pakartas generalgubernatoriaus M. Muravjovo įsakymu Lukiškių aikštėje. Šeima suimta ir ištremta į Samarą.