Tamara de Lempicka (tikrasis vardas Marija Gorska; 1898 m. gegužės 16 d. Varšuvoje – 1980 m. kovo 20 d. Cuernavaca, Meksika) – garsi lenkų kilmės Art Deco stiliaus dailininkė.

Biografija

Dailininkė gimė kilmingoje ir turtingoje šeimoje. Jos tėvas buvo teisininkas, motina Malvina Dekler – populiari lenkų aukštuomenės dama. Marija buvo vidurinioji duktė šeimoje. 1911 m. žiemą Marija su močiute praleido Prancūzijos Rivjeroje, kur pirmą kartą susidūrė su iškilausių Italijos tapytojų darbais. 1912 m., po tėvų skyrybų ji mokėsi internatinėje mokykloje Lozanoje (Šveicarija). Jos motinai ištekėjus antrą kartą, Marija apsisprendė gyventi savarankiškai.

1913 m., būdama 15 m., lankydamasi operoje, Marija pastebėjo vyrą ir iškėlė sau tikslą už jo ištekėti. Šį planą įgyvendinti jai padėjo žymus dėdė. 1916 m. Sankt Peterburge Marija ištekėjo už didelį turtą paveldėjusio advokato ir garsaus mergišiaus Tadeušo Lempickio.

1917 m., Spalio revoliucijos metu, Tadeušas buvo sulaikytas. Marija, pasitelkusi į pagalbą Švedijos konsulato darbuotojus, kelias savaites ieškojo vyro, kol jis buvo išlaisvintas. Jie išvyko į Kopenhagą (Danija), kiek vėliau persikėlė į Londoną (Didžioji Britanija). 1918 m. Marija ir Tadeušas atvyko į Paryžių (Prancūzija), kur gyveno Marijos šeima ir daugelis kitų kilmingų šeimų iš Rusijos, priverstų trauktis iš tėvynės į valdžią atėjus bolševikams.

Paryžius ir tapyba

Kurį laiką Paryžiuje Marija ir Tadeušas Lempickiai vertėsi šeimos brangenybių pardavinėjimu. Tadeušas nesugebėjo susirasti tinkamo darbo, todėl Lempicki namuose padėtis buvo įtempta. Netrukus pasaulį išvydo sutuoktinių duktė Kizetė de Lempicka.

Savitas, neįprastas ir ryškus Marijos tapymo stilius, anot A. Lote, paveiktas „švelnaus kubizmo“, išsivystė labai greitai, tačiau puikiai įkūnijo šaltą, bet kartu ir jausmingą Art Deco stilių. Marijos nuomone, Picasso savo kūryba „neįprastai įkūnijo destrukciją“, o daugelis impresionistų tapė neprofesionaliai ir naudojo per daug „purvinų“ spalvų. Marijos technika buvo laikoma elegantiška, tikslia, neįprasta.

Pirmajai parodai Milane (Italija) 1925 m., kuriai surengti de Lempicka susilaukė paramos iš Emanuelio Kastelbarko (Emmanuele Castelbarco), Marija per 6 mėn. nutapė 28 naujus paveikslus. Ji tapo viena populiariausių to meto kunigaikščių, aristokratų, aukštuomenės atstovų portretų tapytoja. Naudodamasi iškilių visuomenės veikėjų pagalba, de Lempicka eksponavo savo darbus prestižiškiausiuose salonuose ir galerijose. Ji buvo kritikuojama ir aukštinama dėl savitų ir modernių tapytojo Jean Auguste Dominique Ingres paveikslų interpretacijų (pvz., paveiksas „Group of Four Nudes“). 1927-1928 m. tapytojos darbai buvo įkainojami 50 000 Prancūzijos frankų (suma, lygia 2 000 JAV dolerių; šiais laikais didesne 10 kartų).

Emanuelis Kastelbarkas de Lempicką supažindino su didžiu Italijos veikėju, liūdnai pagarsėjusiu įsimylėjėliu Gabrieliu Danuncijumi (Gabriele d‘Annunzio). Tamara du kartus lankė poetą viloje ant Garda ežero kranto, ketindama nutapyti jo portretą. Tačiau po ketinimų tapytoją sugundyti, jiedu susipyko.

1927 m. de Lempicka buvo pirmą kartą apdovanota. Ji laimėjo prizą tarptautinėje de Beaux Arts parodoje Prancūzijoje už "Kizetė Balkone" („Kizette on the Balcony“) portretą.

1929 m. de Lempicka nutapė garsųjį savo autoportretą "Tamara Žaliame Bugati" („Tamara in Green Bugatti“) vokiečių mados žurnalo „Die Dame“ viršeliui. Kaip teigiama žurnale „Auto-Journal“ 1974 m., „Tamaros autoportretas – savimi pasitikinčios ir nepriklausomos moters atvaizdas. Ji dėvi pirštines, šalmą tuo įrodydama savarankiškumą. Šaltas moters grožis persmelkia grėsminga būtimi, tačiau ją išlaisvina“.

Griausmingųjų 20-ųjų metais, kuomet labai suktyvėjo socialinis, kultūrinis ir meninis gyvenimas, Tamara de Lempicka priklausė bohemai: ji pažinojo Pablo Picasso, Jean Cocteau, Andre Gide. Gerai žinoma dėl lytinio potraukio abiejų lyčių atstovams, de Lempicka įsivėlė į daugybę viešų skandalų. Tapydama portretus, ji nevengė vaizduoti nuogą kūną, norėdama suteikti kūriniams daugiau aistros.

De Lempicką siejo artimi santykiai su biseksualiomis ir gerai žinomomis to meto motermis – Violet Trefusis, Vita, Sackville-West ir Colette. Tamara buvo susijusi ir su garsia klubų dainininke Suzy Solidor, kurią vėliau nutapė. Dėl tokių pažiūrų ir laisvo elgesio pašlijo Tamaros ir jos vyro santykiai, todėl 1927 m. jis ją paliko, o 1928 m. jiedu išsiskyrė.

Įsitraukusi į tokį aktyvų socialinį gyvenimą, Tamara pamiršo motiniškas pareigas – ji labai retai susitikdavo su savo dukterimi. Kai Kizetė būdavo ne Anglijos ar Prancūzijos internatinėse mokyklose, dažniausiai laiką leisdavo su savo močiute Malvina. Kai 1929 m. de Lempicka pranešė dukrai ir motinai, kad iš Jungtinių Valstijų negrįš kartu švęsti Šv. Kalėdų, tai sukėlė siaubingą motinos pyktį. Ji sudegino Tamaros kauptą garsių dizainerių skrybėlių kolekciją.

Vis dėlto Kizetė buvo apleista motinos, tačiau kartu ir įamžinta. de Lempicka nuolat ją tapydavo, todėl išliko nepaprasta jos dukters paveikslų serija: "Kizetė su rožine suknele" ("Kizette in Pink"), 1926 m.; "Kizetė Balkone" ("Kizette on the Balcony"), 1927 m.; "Mieganti Kizetė" ("Kizette Sleeping"), 1934 m.; "Kizetės Portretas" ("Portrait of Baroness Kizette"), 1954-1955 m. Tapydama kitų moterų portretus, Tamara de Lempicka dažnai suteikdavo joms nemažai Kizetės bruožų.

1928 m. ilgalaikis de Lempicka globėjas Baronas Raulis Kufneris (Baron Raoul Kuffner) aplankė ją studijoje ir užsakė nutapyti jo meilužės portretą. Baigusi tapyti portretą, ji užėmė meilužės vietą Barono gyvenime.

1929 m. Tamara pirmą kartą išvyko į JAV turėdama du tikslus: nutapyti Rufuso Busho (Rufus Bush) portretą ir demonstruoti savo parodą Pitsburge, Carnegie Institute. Paroda buvo sėkminga, tačiau surinkti pinigai sėkmės de Lepmicki neatnešė – bankas, kuriam ji buvo patikėjusi didelę sumą bankrutavo Didžiosios Ekonominės Krizės metu 1929 m.

Kitame dešimtmetyje Tamara de Lempicka tęsė darbais apkrautą ir karštligišką gyvenimą, tačiau Didžioji Depresija jai, kaip ir daugeliui kitų to meto žmonių, turėjo šokios tokios įtakos. 1930 m. ji tapė Ispanijos karalių Alfonso XIII ir Graikijos karalienę Elizabetą. Tamaros darbai pradėti kolekcionuoti įvairiuose muziejuose.

1933 m. ji išvyko į Čikagą, kur dirbo su Georgia O’Keeffe, Santiago Martínez Delgado ir Willem de Kooning. de Lempicka socialinė padėtis tapo užtikrinta, kuomet ji ištekėjo už mylimojo Barono Kufnerio 1933 m. Baronas ištraukė ją iš bohemos gyvenimo ir užtikrino deramą vietą visuomenėje. Nestokodama įžvalgumo, de Lempicka anksčiau nei Baronas nujautė artėjantį II-ąjį Pasaulinį karą, todėl paskatino jį parduoti Rytų Europoje turėtus dvarus ir gautus pinigus pervesti Šveicarijos bankams.

Šį dešimtmetį de Lempicka padarė ir keletą nuolaidų – greta įprastų aristokratų ir šaltaveidžių nuogalių portretų, ji nutapė keletą emigrantų ir netgi vieną ar du Šventųjų paveikslus.

Vėlesnieji gyvenimo metai

1939 m. vasarą de Lempicka ir Baronas pratęsė savo atostogos JAV. Sutuoktiniai apsigyveno Beverli Hilse, Kalifornijoje, buvusio Holivudo direktoriaus King Vidor rezidencijoje. Ji akimirksniu suorganizavo savo darbų parodą Niujorke ir tapo populiariausia tapytoja Holivudo žvaigdžių rate. de Lempicka dažnai lankydavosi Holivudo žvaigždių studijose, taip pat garsių svečių sulaukdavo ir savo namuose. Ji daug dirbo, kad palengvintų karo naštą, kaip ir daugelis žmonių tuo metu. Taip pat de Lempicka sugebėjo į JAV atsivežti Kizetę iš nacių okupuotos Prancūzijos 1941 m.

Kai kurie to meto Tamaros piešiniai buvo panašūs į Salvadoro Dali kūrinius (pavyzdžiui, „Raktas ir Ranka“ – „Key and Hand“).

1943 m. Tamara ir Baronas persikėlė gyventi į Niujorką, tačiau nepaisant to, kad de Lempicka ir toliau aktyviai dalyvavo socialiniame gyvenime, jos, kaip tapytojos, populiarumas smarkiai sumažėjo. Sutuoktiniai išvyko į Europą lankyti populiariųjų mineralinių vandenų kurortų. Kurį laiką Tamara ir toliau tapė, tačiau orientavosi nebe į žmonių portretus, o į abstraktesnius dalykus. Netikėtai savo kūrybai ji pritaikė naują techniką – teptukus pakeitė peiliukai. Darbai, tapyti nauja technika nesulaukė didelio susidomėjimo. Po 1962 m. nesėkmingos parodos Iolas galerijoje de Lempicka pasiryžo daugiau niekada viešai nedemonstruoti savo darbų ir nutraukė profesionalios dailininkės karjerą. Tačiau nustojusi piešti, ji kai kuriuos savo senuosiuos darbus perdarydavo naudodama naująją techniką.

Po Barono Kufnerio mirties nuo širdies smūgio 1962 m., de Lempicka išpardavė kone visą savo turtą ir laivu tris kartus apkeliavo pasaulį. Galiausiai ji apsistojo Hiustone (Teksasas), kad galėtų gyventi su Kizete ir jos šeima. (Kizetė buvo ištekėjusi už Haroldo Fokshelo (Harold Foxhall) ir turėjo dvi dukteris). Ten Tamara de Lempicka pradėjo prieštaringai vertinamus savo gyvenimo metus. Kizetė tapo jos vadybininke, atstove ir įgaliotine. Ji kentėjo motinos norą dominuoti bei aikštingą elgesį.

1978 m. Tamara išvyko į Cuernavaką (Meksika). Ten ji leisdavo laiką vietos aristokratų draugijoje. Nuo vėžio mirus Kizetės vyrui, dukra pasiaukojo motinos labui. Tamara de Lempicka buvo slaugoma Kizetės iki pat mirties 1980 m. kovo 19 d. Jos pelenai buvo išbarstyti vieno didžiausių Meksikos vulkano Popokatepetl papėdėje.

Kad ir kaip bebūtų, Tamara de Lempicka sukūrė savitą savo gyvenimo legendą. Prieš jai mirštant, naujoji karta atrado jos kūrinius ir entuziastingai jais žavėjosi. 1973-ųjų metų restrospektyvūs darbai buvo deramai priimti. Po jos mirties, pirmieji Tamaros Art Deco stiliumi tapyti darbai buvo vėl demonstruojami parodose ir perkami. Buvo sukurti keli filmai, vaizduojantys tapytojos gyvenimą.

Garsus Holivudo aktorius Džekas Nikolsonas (Jack Nicholson) kolekcionuoja Tamaros de Lempickos darbus. Dainininkė Madonna taip didelė šios tapytojos gerbėja. Ji netgi skolindavo savo asmeninės kolekcijos darbus muziejams ir galerijoms. Madonna įamžino Tamarą de Lempicka ir savo dainų videoklipuose „Express Yourself“, „Open Your Heart“, ir „Vogue“.