Nikolajus Ivanovičius Pirogovas (rus. Николай Иванович Пирогов; g. 1810 m. lapkričio 25 d. [pagal J.K.: lapkričio 13 d.] Maskvoje – m. 1881 m. gruodžio 5 d. [pagal J.K.: lapkričio 23 d.] Vyšnios kaime (dab. Vinicos miesto ribose), Podolsko gubernijoje, Rusijoje) – žymus rusų mokslininkas, gydytojas, pedagogas, visuomenės veikėjas, Peterburgo mokslų akademijos narys-korespondentas. Jis laikomas pradininku karo lauko chirurgijoje bei eterio panaudojime chirurgijoje karo mūšio sąlygomis 1847 m. N. Pirogovas išrado daugelį naujų chirurginių operacijų atlikimo metodų, pritaikė praktikoje savo sukurtus gipsinius įtvarus lūžusių kaulų gydymui. Jo vardas minimas greta labiausiai nusipelniusių Rusijos medicinos mokslui.

Biografija

N. Pirogovas pradėjo studijuoti Maskvos universitete nuo 14 metų. Jį baigęs nuo 1828 iki 1832 m. studijavo Dorpato universitete. Vėliau tęsė studijas ir praktiką Berlyno ir Getingeno universitetuose.

Būdamas 25-rių, 1836 m. tapo Dorpato universiteto profesoriumi. Vykdė reikšmingus mokslo tiriamuosius darbus arterijų ir fascijų srityje. 1840 m. buvo paskirtas Sankt Peterburgo karo medicinos akademijos chirurgijos profesoriumi. N. Pirogovas šiuo laikotarpiu trejus metus tarnavo kariuomenėje. Jis pirmasis panaudojo eterį anestezijoje, nuo 1847 m. tyrinėjo cholerą, sudarė žymųjį žmogaus kūno anatominį atlasą „Топографическая анатомия, иллюстрированная разрезами, проведёнными через замороженное тело человека в трёх направлениях“, tris kartus tapo Demidovo premijos laureatu.

1856 m. iš Krymo karo fronto grįžęs į Sankt Peterburgą, N. Pirogovas paliko Akademiją, nesutikdamas su valdžios vykdoma politika pedagogikos srityje. Jis savo straipsniuose pasisakė už neturtingų, kitataučių bei moterų švietimą, vaiko teises, vidurinių mokyklų vystymą, siekė panaikinti mokyklose kūno bausmes, tap pat nesutiko su ankstyva specializacija.

Jis buvo grįžęs į Krymą dirbti mokyklų administratoriumi. Po nesutarimų su Odesos generalgubernatoriumi 1858 m. persikėlė į Kijevą, o 1861 m., būdamas kūrybinių jėgų žydėjime, išvyko į vidurio Ukrainą – dvarą Vyšnios kaime netoli Vinicos, prarasdamas vastybinę tarnybą ir teisę į senatvės pensiją. Vyšnioje organizavo nemokamą ligoninę, teikė pagalbą vietos valstiečiams, trumpam išvykdamas į užsienį arba pakviestas Peterburgo universiteto skaityti paskaitų.

Krymo kare N. Pirogovas panaudojo daugelį naujų instrumentų ir būdų kaulų lūžiams gydyti, galūnių amputacijai išvengti bei ją atlikti karo sąlygomis – dabar tai vadinama Pirogovo operacija. Taip pat organizavo medicinos tarnybą karo lauke mūšio sąlygomis. 1862 m. N. Pirogovas užsienyje gydė italų revoliucionierių Džiuzepę Garibaldį. Tuo metu N. Pirogovas jau buvo kelių užsienio akademijų nariu. Taip pat Raudonojo kryžiaus kvietimu 1870 m. buvo išvykęs į Prancūzijos-Prūsijos karo frontą. Jau būdamas garbaus amžiaus, 1877–1878 m. kelis mėnesius dirbo Rusijos-Turkijos karo fronte.

Mirtis ir balzamavimas

N. Pirogovas mirė Vyšnios dvare 1881 m. nuo vėžio, palikdamas priešmirtinį laišką su savo ligos diagnoze. Jo kūną balzamavo asmeninis gydytojas Davidas Vyvodcevas (Давид Ильич Выводцев) pagal savo išrastą metodą. Dvare buvo įrengtas mauzoliejus. 1920-jų metų pabaigoje N. Pirogovo mauzoliejus buvo apiplėštas. Antrojo pasaulinio karo metu sarkofagas, nors ir paslėptas po žeme, bet buvo sudaužytas ir išhermetizuotas, dėl ko palaikai patyrė nemažą žalą. Vėliau teko kūną rekonstruoti, pakartotinai balzamuojant.

Mokslininko atminimas saugomas įkurtame Vinicoje N. Pirogovo dvare-muziejuje. Sarkofagas su balzamuotu kūnu yra saugomas vietinėje stačiatikių cerkvėje ir prieinamas lankytojams. N. Pirogovo atminimas plačiai įamžintas ne tik Ukrainoje, Rusijoje, bet ir Estijoje, Bulgarijoje, Moldovoje.