Mikelandželas Buonarotis (it. Michelangelo Buonarroti, 1475 m. kovo 6 d. Kaprezė, Toskana, Italija – 1564 m. vasario 18 d. Roma, Italija) – italų renesanso dailininkas, skulptorius, architektas, poetas, inžnierius. Kilęs iš Florencijos. Tai vienas iškiliausių visų laikų menininkų ir žymiausių istorinių asmenybių. Jo kūryba turėjo didžiulį poveikį tolimesniam Europos tapybos ir skulptūros vystymuisi. Po 1520 m. sekusios manierizmo stilistikos dailininkai tiesiogiai įkvėpimo sėmėsi iš Mikelandželo.

Jau gyvenimo metu Mikelandželas buvo įvardijamas iškiliausiu gyvu menininku. Amžininkai jį praminė „dieviškuoju“ (il Divino). Meno istorijoje jo kūryba dažnai vertinama kaip renesanso dailės vystymosi viršūnė. Kaip asmenybė, Mikelandželas buvo nenuolankaus būdo, nuolat konfliktavo su kitais menininkais ir užsakovais − ne mažiau ambicingais ir įnoringais Romos popiežiais. „Nepaisant koks turtingas buvau, visuomet gyvenau kaip vargšas“ − taip senatvėje savo gyvenimą apibūdino Mikelandželas.

Daugelis Mikelandželo kūrinių yra vieni žinomiausių pasaulyje. Tai skulptūros „Pieta“ (atlikta iki 1499), „Dovydas“ (1504), „Mozė“ (1515). Iš tapybos − Siksto koplyčios lubų freskos (1512), kurių garsiausias epizodas yra „Adomo sutvėrimas“, ir „Paskutinis teismas“ (1541). Savo Lauryno bibliotekos dizainu ir Naująja zakristija (projektuotos 1520-23) Šv. Lauryno bazilikoje Mikelandželas pradėjo manieristinę stilistiką architektūroje. Jis suprojektavo Šv. Petro bazilikos kupolą. Gyvenimo metu Mikelandželas kūrė sonetus, 1529 m. projektavo Florencijos gynybinius įtvirtinimus karo metu.

Biografija

Jaunystė ir mokslai

Mikelandželas gimė 1475 m. kovo 6 d. Kaprezės miestelyje Italijoje, apie 100 km į rytus nuo Florencijos. Jis buvo antras Lodoviko ir Frančeskos Buonaroti šeimos sūnus iš penkių. Pakrikštytas vardu Michelagnolo di Lodovico Buonarroti Simoni. Vaikui buvo suteiktas arkangelo Mykolo vardas. Vėliau itališkas vardo varijantas Michelagnolo (Mikelanjolas) buvo lotynizuotas ir modernizuotas į Michelangelo (Mikelandželas). 1499 m. Mikelandželas pirmą ir paskutinį kart iškalė savo autografą (ant statulos „Pieta“, lotyniškai), pasirašydamas MICHAELACELUS.

Buonaročių šeimos šaknis pagal dokumentus galima atsekti nuo XIII amžiaus. Jie užėmė svarbias pareigas Florencijos respublikoje, užsiėmė bankininkyste ir prekyba. Mikelandželo gimimo metu Buonaročių šeima išgyveno ne pačius sėkmingiausius laikus. Tėvas pagal trumpalaikį kontraktą užėmė magistrato (panašiai kaip meras) pareigas mažame Kaprezės miestelyje. Po maždaug dviejų mėnesių nuo Mikelandželo gimimo šeima grįžo į Florenciją ir apsistojo Setinjano gretimame kaime, kuriame turėjo ūkį.

Mikelandželas buvo atiduotas žindyti gretimai gyvenusio akmenskaldžio žmonai. Anot vėlesniais Mikelandželo žodžais, jis nuo pat mažens su žindyvės pienu įgavo sugebėjimus valdyti skulptoriaus kaltą ir plaktuką. Setinjane tuo metu buvo daug akmens skaldyklų, kurios parūpindavo akmenis statyboms Florencijoje. Motina Frančeska nebuvo stiprios sveikatos. Po Mikelandželo gimimo ji pagimdė dar tris sūnus ir mirė, kai Mikelandželui tebuvo 6 metai.

Mikelandželo tėvas Lodovikas išsiuntė mokintis sūnų gramatikos į Florenciją pas mokytoją Francesco da Urbino. Tačiau Mikelandželui labiau rūpėjo dailė, jis piešė ir siekė susipažinti su Florencijos menininkais. Norėdamas atgrasinti sūnų nuo menų, tėvas jį mušdavo, nes, jo nuomone, menininkai buvo tik amatininkai, žemesnės vertės žmonės. Florencijoje Mikelandželas susipažino su Francesco Granacci, Domeniko Girlandajo mokiniu. Šis jį nuvedė į Girlandajo dirbtuves, kurios Mikelandželą labai sužavėjo. Tėvas daugiau neprieštaravo, 1488 m. jis pasirašė 3 metų kontraktą su Girlandaju, kuris priėmė Mikelandželą mokiniu. Kad jau tuomet Mikelandželas rodė didelį talentą, rodo Girlandajo įsipareigojimas mokėti už Mikelandželo darbus dirbtuvėse. Pasakojama, kad kai Mikelandželas atėjo daryti eskizų į Brankači koplyčią nuo Mazačo freskų, jis kažką pasakė gretimais taip pat dirbusiems jauniems mokiniams. Vienas jų, Pietro Torrigiano, taip trenkė kumščiu Mikelandželui į veidą, kad sukreivino nosį. Veido defektas matosi visuose vėlesniuose Mikelandželo portretuose.

Girlandajo dirbtuvėse Mikelandželas išbuvo tik apie metus laiko. Vėliau pradėjo mokintis pas skulptorių Giovanni di Bertoldo, kuris savo ruožtu buvo mokęsis pas Donatelą ir prižiūrėjo faktinio Florencijos respublikos valdytojo Lorenco Medičio skulptūrų sodą. Kartu su Francesco Granacci, Mikelandželas apsilankė šiame sode, kuriame Lorencas Medičis laikė didelę antikinių skulptūrų kolekciją. Mikelandželas taip susižavėjo, kad daugiau į Domeniko Girlandajo dirbtuves negrįžo. Jis leisdavo laiką sode piešdamas ir dirbdamas įvairius darbus. Ypač jo dėmesį patraukė nebaigta fauno antikinė statula. Mikelandželas paėmė ir sukūrė savą statulos versiją taip, tarsi jinai būtų baigta. Pamatęs statulą Lorencas Medičis pajuokavo, kad Mikelandželas seną fauną pavaizdavo su visais dantimis. Mikelandželas po to paėmė ir vieną dantį statuloje „išmušė“. Jaunojo menininko talentas darė didelį įspūdį. Lorencas Medičis susitarė su Mikelandželo tėvu, kad jis ima berniuką į savo globą. Mikelandželas apsigyveno Medičių rūmuose, kuriuose susipažino su Florencijos intelektualinių sluoksnių aplinka: neoplatonikų poetais ir filosofais. Florencijos Santo Spirito (Šv. Dvasios) bažnyčios ligoninėje Mikelandželas mokėsi anatomijos iš mirusiųjų kūnų. Atsidėkodamas, bažnyčiai jis sukūrė medinį krucifiksą.

Ankstyvieji darbai Romoje ir Florencijoje

1492 m. mirė Lorencas Medičis Puikusis. Florencijoje pasikeitė politinė situacija, Pjeras Medičis priėmė žeminančias Prancūzijos karaliaus Karolio VIII-ojo taikos sąlygas. Medičiai buvo išvyti iš Florencijos, kurioje įtaką pradėjo įgauti teokratiškasis vienuolis Džirolamas Savonarola. Politinė suirutė Mikelandželą nubloškė į Veneciją, po to į Boloniją. Apie 1495 m. jis grįžo į Florenciją. Čia sukūrė Amūro statulą, kurią pamatė Medičių šeimos narys Lorenzo di Pierfrancesco de' Medici. Jo pasiūlymu, Mikelandželas padarė, kad statula atrodytų sena ir ji buvo nusiųsta į Romą kardinolui Raffaele Riario, kuris ją nupirko kaip antikinę. Apgaulei išaiškėjus kardinolas panoro, kad talentingas skulptorius iš Florencijos dirbtų jam. Taip Mikelandželas kardinolo kvietimu atvyko į Romą 1496 m.

Pirmas užsakymas, kurį atliko Mikelandželas, buvo Bacho statula (dabar Bardželo muziejuje). Statula kardinolui patiko neperlabiausiai ir ją įsigijo Romos bankininkas Jacopo Galli. Po to Prancūzijos ambasadorius Vatikane kardinolas Jean Bilhères de Lagraulas 1498 m. užsakė statulą „Pieta“ (dabar Šv. Petro bazilikoje). Iki 1499 m. atliktas kūrinys išgarsino Mikelandželą visoje Italijoje. Vėliau grįžęs į Florenciją Mikelandželas pats nustebo, kad jis joje yra garsus. Pasakojama, kad kai kūrinys buvo išstatytas, atėjęs Mikelandželas rado būrį svečių iš Lombardijos, kurie labai ja žavėjosi. Vienas paklausė, kas ją sukūrė ir kažkas atsakė: „tai mūsų Gobbo iš Milano“. Likęs vienas Mikelandželas, neapsikentęs, iškalė statuloje žodžius MICHAELACELUS BONAROTUS FLOREN FACIEBA, kas reikštų „Mikelandželas Buonarotis iš Florencijos tai sukūrė“.

Po „Pietos“ sukūrimo Mikelandželas dirbo Romoje apie 2 metus. Tuo metu jo produktyvumas buvo nedidelis, jis atlikinėjo užsakymą altorinei tapybai Sant Agostino bažnyčioje, kurio nebaigė. Įmanoma, kad Romoje jis galėjo sukurti „Briugės Madoną“, arba pradėti ją iškart, kai grįžo į Florenciją 1501 m. dėl šeimyninių aplinkybių. Kita grįžimo priežastis buvo ta, kad naujasis faktinis Florencijos valdytojas Pjeras Soderinis ieškojo, kas galėtų atlikti Florencijos nepriklausomybę įkūnijantį darbą iš marmuro luisto, kurį Mikelandželas neabejotinai turėjo būti matęs esant už Santa Maria del Fiore katedros esančiame kieme. Florencija tuo metu buvo tik ką nusikračiusi Džirolamo Savoranolos teokratija ir apribojusi Medičių įtaką. Atvykęs į Florenciją, Mikelandželas pateikė savo kandidatūrą konkursui, o pats tuo metu užsiėmė užsakymu skulptūroms Sienos katedroje. 1501 m. rugpjūčio mėn. Florencijos valdžia skyrė marmuro luistą Mikelandželui ir pasirašė kontraktą darbams. Tai buvo garsiosios „Dovydo“ statulos pradžia. Ties ja Mikelandželas nenuilstamai dirbo virš 2 metų. Baigus statulą, paaiškėjo, kad jos nebus galima užkelti ant Santa Maria del Fiore fasado kaip planuota. Skulptoriui buvo leista pasirinkti vietą, kur jis norėtų, kad ji stovėtų. Mikelandželas pasirinko prieš to meto vyriausybės Sinjoros rūmų pagrindinį įėjimą (šiuo metu čia yra kopija, o originalusis „Dovydas“ perkeltas į Florencijos Akademijos galeriją).

Po „Dovydo“ sukūrimo Mikelandželas buvo pripažintas vienu geriausių italų menininkų. Florencijos valdžia paskubėjo įdarbintį jį Sinjoros rūmų freskų projekte, kur darbus jau buvo pradėjęs Leonardas da Vinčis. Čia Mikelandželas turėjo pavaizduoti kurį nors istorinį Florencijos epizodą. Mikelandželas pasirinko Kašinos mūšio temą. Ji jam buvo patogi, nes pagal istoriją, kariai maudėsi, kai išgirdo kvietimą į mūšį. Tema leido vaizduoti Mikelandželo mėgstamas nuogas figūras. Darbas toliau paruošiamojo kartono nepažengė, o vėliau pats kartonas pražuvo. Apie 1506-08 m. Mikelandželas atliko „Doni Tondo“ − apskritos formos paveikslą, kuriame pavaizdavo Šv. Šeimą. Garsas apie Mikelandželo meistriškumą plačiai paplito Italijoje ir patraukė popiežiaus Julijaus II-ojo dėmesį. Julijus II puoselėjo grandiozinius sumanymus paversti Romą tikruoju krikščioniškojo pasaulio centru. Tam jis kvietėsi pačius geriausius menininkus. Mikelandželo atvykimui į Romą tarpininkavo jo draugas architektas Giuliano da Sangallo. 1505 m. kovą Mikelandželas pradėjo tarnauti popiežiui Julijui II-ajam.

Mikelandželas ir popiežius Julijus II-asis

Romoje Mikelandželas buvo priverstas laukti keletą mėnesių kol popiežius Julijus II-asis pasiūlė jam užduotį – sukurti jo paties (popiežiaus) kapo monumentą. Mikelandželas pasiūlė projektą, kuriame turėjo būti daugiau nei 40 marmuro figūrų. Popiežiui projektas patiko. Mikelandželas pats važiavo į Kararos skaldyklas ir ten praleido 8 mėnesius rinkdamas tinkamus akmens luistus. Pradėjus akmenis iškraudinėti Šv. Petro aikštėje, paaiškėjo, kad nėra Romoje tokios bažnyčios, kurioje galėtų tilpti grandiozinis monumentas. Popiežius numatė, kad kapas turėtų būti Šv. Petro bazilikoje, tačiau ir ją reikėjo perstatyti. Konkursą dėl naujo Šv. Petro bazilikos projekto laimėjo Bramantė, kuris, anot Ascanio Scondivi, visais įmanomais būdais siekė pašalinti Mikelandželą kovoje dėl popiežiaus dėmesio. Vieną dieną Mikelandželas ėjo prašyti pinigų iš popiežiaus, bet negalėjo pas jį patekti, todėl marmurą gabenusiems darbininkams atsiskaitė iš savo lėšų. Kitą dieną Mikelandželas pas popiežių nebuvo įleistas rūmų grumo. Supykęs Mikelandželas pasakė grumui: „galite perduoti popiežiui, kad nuo šiol, jei jis norės, tegu manęs ieško kitur“. Menininkas susirinko daiktus ir išvyko į Florenciją. Jam pavymui popiežius pasiuntė penkis pasiuntinius su nurodymais jėga gražinti Mikelandželą į Romą. Tačiau Florencijoje pasiuntiniai nebeturėjo galios. Po to popiežius siuntė Florencijai grasinamuosius laiškus. Po trečio tokio laiško Pjeras Soderinis kreipėsi į Mikelandželą prašydamas taikstytis su popiežiumi valstybės interesų labui, nes Julijus II-asis pagrasino Florencijai karu.

Popiežiaus ir Mikelandželo susitikimas įvyko Bolonijoje, kurią tuomet Julijus II-asis nukariavo. Dviejų ambicingų asmenybių susitikimą nuo galimų konfliktų išgelbėjo vienas iš dalyvavusių dvasininkų, kuris bandė nesėkmingai atsiprašyti popiežiaus už Mikelandželą. Julijus II-asis savo rūstybę nukreipė jo atžvilgiu. Susitaikymo vardan Mikelandželas priėmė naują popiežiaus pasiūlymą − sukurti bronzinę Julijaus II-ojo skulptūrą. Tam popiežius skyrė 1000 dukatų. Ši suma buvo per maža Mikelandželui, kuris atliko skulptūrą per 2 metus gyvendamas Bolonijoje (skulptūra buvo užkelta ant Bolonijos katedros fasado ir jau 1511 m. nuversta užėmus Boloniją priešiškai kariuomenei, o jos likučiai perlydyti į patrankas).

1508 m. Mikelandželas tikėjosi grįžti į Florenciją, bet Julijus II vėl jį iškvietė į Romą. Šįkart jis pasiūlė Mikelandželui sukurti freskas Siksto koplyčios lubose. Mikelandželas niekuomet nebuvo dirbęs freskos technika ir tokiame aukštyje (apie 20m). Taip pat, Siksto koplyčios lubos buvo lenkto profilio, kaip statinės, kas sudarė papildomų keblumų. Savo gyvenimo metu Mikelandželas buvo įsitikinęs, kad tai Bramantė pakurstė popiežių šiam projektui, kurio jis esą negalėtų atlikti. Bramantė pasakė popiežiui, kad yra blogas ženklas statyti savo kapą, esant gyvam, tačiau žinoma, kad ištapyti Siksto koplyčios lubas Julijus II-asis planavo jau 1506 m. Nuo 1508 iki 1512 m. Mikelandželas koplyčios lubose sukūrė vieną iš pačių žymiausių dailės kūrinių istorijoje − apie 340 figūrų biblijinių istorijų motyvais Žmonijos išganymo tema. Visą tapybos kūrinį Mikelandželas atliko pats vienas. 1509 m. sausio mėn. laiške tėvui jis aprašo savo darbą: „dirbu, kiek begaliu … neturiu nė smulkiausios monetos, iš manęs nėra ką vogti … esu nelaimingas, mano sveikata prasta būnant čia … tikiuosi, kad Dievas man padės“. Be sunkių darbo sąlygų, Mikelandželas nuolat konfliktavo su Julijumi II-uoju, kuris norėjo, kad projektas būtų kuo greičiau baigtas. 1512 m. lapkričio 1 d., Visų Šventųjų dieną, Julijus II-asis jau priiminėjo lankytojus su pilnai atidengtomis ir baigtomis Mikelandželo freskomis. Po keturių mėnesių, 1513 m. vasarį, Julijus II-asis mirė. Sekančius tris metus Mikelandželas dirbo ties Julijaus II-ojo kapo projektu susitaręs su paveldėtojais ir giminėmis. Sukūrė vieną garsiausių savo skulptūrų − „Mozę“. Tačiau kapo kūrimo finansavimas išseko, o naujasis popiežius Leonas X-asis labiau norėjo, kad Mikelandželas dirbtų jam ir jo Medičių šeimai.

Mikelandželas ir Medičių popiežiai

Nuo 1515 m. popiežius Leonas X-asis pradėjo spausti Mikelandželą apleisti darbą ties Julijaus II-ojo kapo monumentu ir pradėti dirbti jam. 1518 m. Mikelandželas pasirašė kontraktą naujam projektui − Šv. Lauryno bazilikos fasado sukūrimui Florencijoje. Julijaus II-ojo paveldėtojai, Urbino hercogai, protestavo ir kaltino Mikelandželą sutarties nesilaikymu. Tai buvo „Kapo tragedijos“ pradžia. Mikelandželas dėl esamų popiežių įnorių nebaigė monumento kaip buvo suplanuota iš pradžių ir nuolat turėjo dėl to aiškintis su Julijaus II-ojo Roverių gimine. Šv. Lauryno bazilikos (kuri buvo beveik asmeninė Medičių šeimos bažnyčia ir mauzoliejus) fasadas buvo dar vienas grandiozinis projektas. „Aš galvoju jį … padaryti architektūros ir skulptūros veidrodžiu visai Italijai“ − rašė Mikelandželas. Jis vėl vyko į Kararos marmuro skaldyklas ieškoti tinkamų akmenų, bet projektas užsibaigė nė neprasidėjęs. Leonas X-asis atšaukė jį dėl lėšų trūkumo. Popiežius pasiūlė kitus projektus − sukurti pomirtinę koplyčią Medičių šeimos nariams ir Lauryno biblioteką (it. Biblioteca Medicea Laurenziana) Medičių turimai manuskriptų kolekcijai prie tos pačios Šv. Lauryno bazilikos (kuri liko be fasado iki pat šių dienų).

1520 m. prasidėjo Naujosios zakristijos, 1523 m. − Lauryno bibliotekos statybos. Mirus Leonui X-ajam projektus pratęsė kitas Medičių šeimos narys popiežius Klemensas VII-asis. Vienu metu statybose galėjo dalyvauti apie 300 Mikelandželo padėjėjų ir kitų menininkų. Naujojoje zakristijoje buvo planuota sukurti antkapinius monumentus 4 Medičių šeimos nariams, taip pat turėjo būti pavaizduotos 4 Italijos upių skulptūrinės alegorijos. Projektai nebuvo baigti. Tam sutrukdė politinės aplinkybės. 1527 m. plėšikaujanti Šv. Romos imperijos kariuomenė užėmė Romą. Medičių autoritetas smuko, jie buvo išvyti iš Florencijos, atgaivinta respublikos tvarka. Maža žinių apie šį Mikelandželo gyvenimo tarpsnį. 1529 m., Florencijos valdžia, supratusi, kad teks atlaikyti imperinių jėgų puolimą, pradėjo miesto įtvirtinimą (popiežius Klemensas VII-asis ir imperatorius Karolis V-asis susitarė Florenciją gražinti Medičiams). Mikelandželas buvo patvirtintas vienu iš 9 respublikos pareigūnų, atsakingų už gynybinių bastionų ir kitokių įtvirtinimų projektavimą, bei įgyvendinimą. Pagrindinis Mikelandželo darbas buvo svarbiausios Florencijos tvirtovės San Miniato kalvoje įtvirtinimai. Taip pat, jis lankėsi aplinkiniuose Toskanos miestuose, Pizoje ir Feraroje, vėl gynybinių įtvirtinimų klausimais. Trumpam pabuvojo Venecijoje. Spėdamas Florencijos miesto užėmimą, 1530 m. Mikelandželas bėgo iš miesto palikdamas savo postą ir atsidūrė Venecijoje. Spėjama, kad Mikelandželas galėjo planuoti išvykimą į Prancūziją nuo Italijos suirutės. Pagrasinus Florencijos valdžiai, kad su išdavikais susijęs turtas Florencijoje bus konfiskuotas ir parduotas, Mikelandželas grįžo į miestą.

1530 m. rugpjūtį Florencija kapituliavo. Prasidėjo respublikos gynėjų persekiojimas ir teismai. Mikelandželas kurį laiką slėpėsi nuo viešumo, tačiau Klemensas VII-asis nebuvo jam numatęs jokio persekiojimo. Atvirkščiai, jis patvirtino Mikelandželą tolimesniems darbams Šv. Lauryno bazilikoje ir gražino buvusį užmokęstį (Mikelandželas pažinojo popiežius Leoną X-ąjį ir Klemensą VII-ąjį nuo vaikystės). Florencijoje buvo įsteigta Florencijos kunigaikštystė, monarchais patvirtinta Medičių giminė. Kunigaikštis Alesandras Medičis organizavo slaptą susidorojimą su galimais savo priešininkais. 1534 m. Mikelandželas paliko Florenciją ir daugiau į ją nebegrįžo. Anot Giorgio Vasari, Mikelandželas turėjo pakankamai pagrindo bijoti naujojo Florencijos valdovo. Ascanio Condivi pažymi, kad Mikelandželui pasisekė, kad, kai jo gynėjas Klemensas VII-asis mirė, jis buvo Romoje. Projektus Šv. Lauryno bazilikoje baigė Mikelandželo mokiniai. Iš Medičių kapų buvo sukurti tik 2, palyginus nesvarbiems Medičių šeimos nariams: Lorencui, Urbino hercogui, ir Džuljanui, Nemuro hercogui.

Tuo metu, Klemensas VII-ojo iniciatyva buvo apribotas Julijaus II-ojo kapo projektas. Naujajame susitarime su Urbino kunigaikščiais kape turėjo likti tik 6 Mikelandželo rankų darbo skulptūros. Prieš pat mirtį 1534 m. popiežius Klemensas VII-asis užsakė Mikelandželui sukurti „Paskutiniojo teismo“ freską Siksto koplyčios altorinėje sienoje.

Vėlyvieji metai

1534 m. naujasis popiežius Paulius III-asis pakvietė Mikelandželą tarnauti jam. Peržiūrėjęs „Paskutiniojo teismo“ eskizus popiežius nusprendė, kad dailininkas turi tęsti darbą. Mikelandželas, kuriam šis freskos užsakymas neperlabiausiai patiko, bandė atsisakyti, tuo tik sukeldamas popiežiaus pyktį. „Trisdešimt metų aš laukiau, kad galėčiau tau įsakyti ir dabar tu man atsakai“ − tokia buvo popiežiaus reakcija. Į bandymą pasiteisinti Julijaus II-ojo kapo projektu, popiežius reagavo taip: „parodykit man tą sutartį, aš ją nutrauksiu“. Iš tikro popiežius organizavo sutarties perrašymą su Julijaus II-ojo paveldėtojais ir iš 6 statulų jame Mikelandželas turėjo atlikti tris, kitas tris − jo mokiniai. Bet ir šių darbų Mikelandželas nepradėjo be 1541 m., kurių spalio 29 d. buvo atidengta „Paskutiniojo teismo“ freska Siksto koplyčioje. Tuo metu Mikelandželui jau buvo 66 metai. Skulptūrų skaptavimas buvo sunkus darbas, jis dirbdavo lėtai. Pagal paskutinę sutartį ir paskutinį Julijaus II-ojo kapo dizainą iš Mikelandželo rankų darbo jame teliko tik „Mozė“, skulptūra, kurią jis sukūrė apie 1515 m. Kitas dvi statulas pagal jo dizainą ir visą projektą San Pietro in Vincoli bažnyčioje įgyvendino jo mokiniai.

1542 m. popiežius Paulius III-asis pasiūlė Mikelandželui kitą užsakymą − sukurti freskas jo koplyčioje (Cappella Paolina). Darbas ties jomis užtruko ilgai: „Šv Pauliaus atsivertimas“ atliktas iki 1545 m., o „Šv. Petro nukryžiavimas“ iki 1550 m. Paskutiniai Mikelandželo skulptūros darbai užtruko ir nebuvo baigti: „Florencijos Pieta“ ir „Pieta Rondonini“. Senatvėje Mikelandželas pradėjo labiau kreipti dėmesį į mažiau fizinių pastangų reikalaujančius menus: architektūrą ir poeziją. Nuo 1546 m. Mikelandželas turėjo baigti popiežiaus Pauliaus III-ojo šeimos Farnezės rūmus. 1546 m. Paulius III-asis patvirtino Mikelandželą vyriausiuoju Šv. Petro bazilikos architektu, kuriuo menininkas išbuvo iki mirties. Tuo metu bazilika vis dar neturėjo kupolo, o jos statybos buvo beveik sustojusios po Bramantės mirties. Mikelandželas paruošė naują bazilikos planą ir suprojektavo kupolą (jis buvo pastatytas jau po Mikelandželo mirties ir šiek tiek pakeistas). Mikelandželas pertvarkė Piazza del Campidoglio aikštę Kapitolijaus kalvoje. Popiežiaus Pijaus IV-ojo ušsakymu suprojektavo Porta Pia (Pijaus vartai) vartus Romoje (pastatyti 1561-65 m.).

1550 m. pasirodė pirmoji Mikelandželo biografija, kurią parašė Giorgio Vasari. 1553 m. pasirodė antroji, kurią parašė Mikelandželo mokinys Ascanio Condivi. 1563 m. jis buvo pakviestas tapti pirmosios Europoje meno akademinės institucijos, įkurtos Florencijoje, globėju. Mikelandželas mirė 1564 m. vasario 18 d. prieš pat savo aštuoniasdešimt devintąjį gimtadienį. Per savo ilgą gyvenimą Mikelandželas dirbo 7 popiežiams, pergyveno didžiuosius geografinius atradimus, reformaciją, 1527 m. Romos užėmimą, aukštojo renesanso idealų žlugimą ir manierizmo įsigalėjimą mene, Koperniko heliocentrinės teorijos paskelbimą. Jis niekada nebuvo vedęs ir nesusilaukė žinomų vaikų. Bažnytinė valdžia tikėjosi jį palaidoti Šv. Petro bazilikoje Romoje. Mikelandželo giminės beveik slaptai išgabeno kūną į Florenciją tam, kad išpildyti paskutinį jo norą: „gražinkite mane į Florenciją, kai aš būsiu miręs, nes negaliu ten gryžti būdamas gyvas“. Mikelandželas buvo palaidotas su drabužiais, batais ir kepure Šv. Kryžiaus bažnyčioje Florencijoje.

Kūryba

Kūrybos apžvalga

Tradiciškai Mikelandželas meno istorijoje nėra laikomas tokiu universaliu kūrėju kaip jo vyresnysis amžininkas Leonardas da Vinčis, tačiau Mikelandželo visapusiškumas irgi įspūdingas. Jo darbai net trijose meno srityse: tapyboje, skulptūroje ir architektūroje, vertinami vienais žinomiausių ir reikšmingiausių Vakarų kultūros istorijoje. Freskos, kuriomis jis išdekoravo Siksto koplyčios Romoje lubas, yra laikomos vienu iškiliausių vaizduojamojo meno pasiekimų istorijoje. Pats Mikelandželas pirmiausia save laikė skulptoriumi ir daugelio menotyrininkų įvardijamas talentingiausiu, kada nors gyvenusiu, skulptoriumi. Tarp žymiausių jo skulptūrų : „Pietos“, „Dovydo“ ir „Mozės“ statulos.

Kaip menininkas Mikelandželas laikomas nepralenktu nuogo vyriško kūno vaizdavime. Savo moterų vaizdiniams Mikelandželas naudodavo vyriškus modelius. Kaip niekas kitas, Mikelandželas savo tapyboje ir skulptūroje įkūnijo tai, kas įvardijama „didingumu“, „didybe“ (terribilita). Jo freskų herojai spinduliuoja viršžmogiška dvasine ir kūniška jėga. Tuo pasireiškia dailininko humanizmas, dėmesys žmogui ir jo išgyvenimams. Mikelandželas meno prasmę matė žmogaus vaizdavime. Apie peizažus jis sakė, kad juos reikėtų užmiršti, kad jie yra „žaidimai vaikams ir neišsilavinusiems žmonėms“. Savo mene dailininkas nedarė nuolaidų pats sau. Anot jo, lengvesnė aliejinė tapyba tinkama „moterims ir tinginiams“.

Mikelandželo pasiekimus ir novatoriškumą architektūroje aukštai vertino amžininkai. Tarp jo pasiekimų šioje srityje yra Medičių koplyčios ir Lauryno bibliotekos projektai Florencijoje, kuriais Mikelandželas pradėjo manieristinę stilistiką architektūroje. Jis daug metų buvo Šv. Petro bažnyčios Romoje vyriausiuoju architektu. Mikelandželas per savo gyvenimą yra kūrė eilėraščius ir apie 300 iš jų išliko. Jo sonetai ir kiti eilėraščiai buvo išleisti tik po mirties. Jie reikšmingai atskleidžia Mikelandželo asmenybę ir parodo jį, taip pat, talentingu poetu.

Žymiausi kūriniai

• „Pieta“ – skulptūrinė kompozicija, Šv. Petro bazilika Romoje, 1498−1499;
• „Dovydas“, 5,17 m aukščio skulptūra, Akademijos galerija Florencijoje, 1501−1504;
• „Doni Tondo“ − vienintelis baigtas panelės paveikslas, 120 cm skersmens, Uficių galerija Florencijoje, 1506–1508;
• Siksto koplyčios lubų freskos Biblijos ir mitologijos temomis, Siksto koplyčia Romoje, 1508–1512;
• Popiežiaus Julijaus II antkapio monumentas su pranašu Moze, San Pietro in Vincoli bažnyčia Romoje, 1513−1547;
• Lorenco Medičio, Urbino hercogo, ir Džuljano Medičio, Nemuro hercogo, antkapiai Medičių koplyčiose, Florencijoje, 1524–1534;
• „Paskutinis teismas“ − freska, Siksto koplyčia Romoje, 1534–1541.

Skulptūra „Pieta“

„Pieta“ − marmuro statula, atlikta iki 1499 m. Tai buvo pirmasis kūrinys, kuris išgarsino Mikelandželą. Gavęs užsakymą 1498 m. rugpjūtį, Mikelandželas pats keliavo į Kararos marmuro skaldyklas tam, kad parinktų tinkamą akmens luistą. Projektui įgyvendinti Mikelandželas įkūrė savą dirbtuvę ir samdė reikiamus žmones. Užsakymas nebuvo tradicinis Italijoje, bent jau ne skulptūros formoje. Tai aiškinama tuo, kad užsakovas buvo prancūzų kardinolas. Mikelandželas turėjo pavaizduoti Mergelę Mariją, sėdinčią su nuo kryžiaus nuimtu Kristumi ant kelių ir žiūrinčią į mirusį sūnų. Pastaroji aplinkybė lėmė, kad Marijos figūra yra netikėtai didelė skulptūroje. Abi figūros turėjo būti natūralaus dydžio, tačiau, jei pavaizduoti Mariją stovinčią, jos ūgis siektų 2 metrus. Kitas skulptūros bruožas, kuris užkliuvo jau amžininkams, buvo tas, kad Marija vaizduojama kur kas jaunesnė, nei turėtų būti. Kai kurių tyrinėtojų nuomone, Marijos statula Mikelandželas galbūt norėjo atiduoti pagarbą savo anksti mirusiai motinai. Pats Mikelandželas Marijos jaunumą paaiškino taip − esą tuo pabrėžė Marijos nekaltumo įdėją.

Šiuo metu „Pieta“ yra Šv. Petro bazilikoje Romoje ir laikoma vienu garsiausių skulptūros kūrinių pasaulyje. Užsakovas, kardinolas Jean Bilhères de Lagraulas, taip jos ir nepamatė, nes mirė atlikimo metu. Statula yra vienintelis Mikelandželo kūrinys ant kurio jis pasirašė. Giorgio Vasari apibudino ją tokiais žodžiais: „tikriausias stebuklas, kad akmuo, beformis iš pradžių, galėjo įgyti tokią formą, kurią Gamta retai sugeba atkartoti kūne.“ 1972 m. pamišęs geologas puolė „Pietą“ su plaktuku ir nuskėlė kai kurias statulos dalis. Lankytojai puolė rinkti atskilusius gabaliukus, vėliau Marijos nosį teko restauruoti atskeliant gabaliuką marmuro iš statulos nugaros pusės. Po šio vandalizmo „Pieta“ buvo patalpinta už nepramušamo ir neperšaunamo stiklo. Tuo, taip pat, pasekė Briugės Dievo Motinos bažnyčioje uždengdami „Briugės Madoną“.

„Dovydas“

„Dovydas“ yra viena iš garsiausių ir ikonine virtusi statula pasaulyje. Atlikta 1501-04 metais, 5,17 m. aukščio marmurinė statula iš pradžių buvo skirta Santa Maria del Fiore katedros vienam kontraforsui, tačiau vėliau paaiškėjo, kad apie 6 tonas sveriančio kūrinio ten neišeis užkelti. Iš žymių Florencijos menininkų sudaryta komisija sprendė dėl jos pastatymo vietos ir priėmė Mikelandželo siūlytąjį variantą − prieš Sinjoros rūmų įėjimą. Dovydas nuo seno buvo Florencijos respublikos nepriklausomybės ir savarankiškumo simbolis. Savas Dovydo statulas sukūrė Donatelas ir Andrea del Verrocchio. Mikelandželo „Dovydas“ kiek kitoks. Skirtingai nuo minėtų meistrų darbų, Mikelandželas savajame Dovydą pavaizdavo ne nugalėjusį Galijotą, o tik besiruošiantį kovai. Jo rankų plaštakos pavaizduotos neproporcingai didesnės − simbolizuoja tvirtumą. Susikaupęs žvilgsnis rodo susitelkimą kovai. Pačia sava poza prieš Florencijos vyriausybės rūmus „Dovydas“ tarsi simbolizavo respublikos tvirtybę ir charakterį.

Marmuro luistas, iš kurio nukaltas „Dovydas“, buvo atgabentas į Florenciją anksčiau ir buvo kaltas ankstesnio menininko Agostino di Duccio, kuris 1464 m. nesėkmingai bandė statulai iškalti tarpą tarp kojų. Luistas buvo laikomas beviltiškai sugadintu, kol Santa Maria del Fiore menininkų komisijai jo neskyrė Mikelandželui. Mikelandželas darbą pradėjo 1501 m. rugsėjo 13 d. Žinoma, kad jis darė eskizus ir vaško figūrėles tam, kad nustatyti, ką galimą sukurti iš luisto, praminto Milžinu (il Gigante). Statulos kūrimo metu Mikelandželas tapo vienu geriausiai apmokamų menininkų Italijoje. Jis tapo pirmuoju menininku, savo kūriniais pralenkusiu tuo metu tobuliausiu laikytą antikinį meną. Giorgio Vasari taip parašė apie statulą: „iš tiesų, tam, kas matė šią skulptūrą, nebėra reikalo matyti kitas skulptūras, sukurtas šiais ar kitais laikais, nesvarbu kokio menininko.“

Statulos pergabenimas nuo Santa Maria del Fiore katedros iki Sinjoros rūmų užtruko tris dienas, teko platinti vienerius miesto vartus. Pati statula gabenimo metu buvo apmėtyta akmenimis. Spėjama, kad tai galėjo padaryti nepatenkinti Medičių šalininkai. 1873 m. statula buvo perkelta į Florencijos akademiją ir įkurdinta specialiai jai paruoštoje patalpoje. 1910 m. Sinjoros aikštėje, buvusioje originalioje vietoje pastatyta kopija. Kita „Dovydo“ kopija pastatyta ant virš Florencijos iškylančių kalvų, Mikelandželo aikštėje. Iškart po „Dovydo“ statulos sukūrimo Mikelandželas buvo sukūręs jos bronzinę kopiją, kuri buvo išsiųsta į Prancūziją. Šio darbo likimas nežinomas.

Julijaus II-ojo kapas

Julijaus II-ojo kapo projektas tapo svarbiausiu ir ilgiausiai užtrukusiu Mikelandželo kūrybiniu projektu. Suplanuotas su daugiau nei 40 žmogaus dydžio ar didesnių statulų ir pradėtas 1506 m., projektas buvo įgyvendintas 1547 m. vos su 3 Mikelandželo statulomis. Iš pradžių planuotas Šv. Petro bazilikoje kapo monumentas yra kur kas kuklesnėje Romos San Pietro in Vincoli bažnyčioje. Pats popiežius Julijus II-asis taip ir liko palaidotas Šv. Petro bazilikoje be jam sukurto Mikelandželo kapo monumento.

Mikelandželas skulptūrinį projektą pradėjo įgyvendinti 1506 m. rinkdamas marmuro blokus Kararoje. Tačiau realūs darbai prasidėjo tik po Siksto koplyčios lubų freskų ištapimo ir Julijaus II-ojo mirties 1513 m. Tikriausiai pagrindine užlaikymo priežastimi įvardijamas lėšų trūkumas. Julijus II-asis vykdė aktyvias karines kampanijas savo gyvenimo metu. Iš kitos pusės, Bramantė norėjo atgrąsinti popiežių nuo šio projekto tam, kad liktų daugiau pinigų Šv. Petro bazilikos statyboms. Pirmąsias skulptūras Mikelandželas sukūrė 1513-16 m. laikotapiu. Tai buvo galingasis „Mozė“ ir dvi vergų skulptūros: „Maištaujantis vergas“ ir „Mirštantis vergas“. Vėliau, sumažėjus projekto finansavimui ir, atitinkamai, jo matmenims, abi vergų figūros buvo atmestos dėl to, kad buvo per didelės (nebaigtos, dabar abi yra Luvre).

Prie projekto įgyvendinimo Mikelandželas grįžo 1520-23 m. sukurdamas 4 nebaigtas vergų skulptūras. Šių skulptūrų neužbaigtumas buvo paliktas sąmoningai. Yra versija, kad Mikelandželas galėjo jas būti numatęs kaip Šv. Lauryno bazilikos fasado dalis. Dabar šios skulptūros: „Jaunas vergas“, „Pabundantis vergas“, „Atlaso vergas“, „Barzdotas vergas“, yra Florencijos akademijos galerijoje. Ši skulptūrų serija populiariai vadinama „Kaliniais“ arba „Išsilaisvinančiais vergais“, nes vergų figūros atrodo tarsi išsilaisvinančios iš akmens. Apie 1532-34 m. sukurtas „Pergalės genijus“ (dabar Vekjo rūmuose Florencijoje) − statula, kuri irgi iš dalies siejama su Šv. Lauryno bazilikos fasadu.

Tik 1542-45 laikotapiu Mikelandželas sukūrė paskutines skulptūras paskutiniam projekto varijantui San Pietro in Vincoli bažnyčioje Romoje, kurį sudarė 3 skulptūros. Prie „Mozės“ statulos Mikelandželas suprojektavo „Rašelės“ ir „Lijos“ statulas, kurios yra Mozei iš dešinės ir kairės atitinkamai. Jas daugiausia atliko Mikelandželo mokinys Raffaello da Montelupo. Kapo bendrasis dizainas su papildomomis statulomis buvo baigtas apie 1547 m. Mikelandželo mokinių. Taip baigėsi didžiausias Mikelandželo gyvenimo projektas, Ascanio Condivi biografijoje pavadintas „Kapo tragedija“.

Kitos skulptūros

Iš ankstyviausių Mikelandželo skulptūrų buvo maži bareljefai „Madona prie laiptų“ ir „Kentaurų mūšis“ (abu Buonaročio name Florencijoje). Fauno statulos, kuri buvo sukurta Lorenco Medičio sode apie 1491 m., likimas nežinomas. Po 1492 m. Mikelandželas iškalė Herkulio statulą, kuri buvo Strozzi šeimos rūmuose Florencijoje iki 1530 m., kai Strozzi ją padovanojo Prancūzijos karaliui. Tolesnis šios statulos likimas nežinomas. Buvimo Bolonijoje metu, apie 1494 m., Mikelandželas atliko 3 statulas Šv. Dominyko relikvijų arkoje San Domenico bažnyčioje − Šv. Petronijo, Šv. Proklo ir angelo. 1501-04 m. laikotarpyje, dar prieš pradedant kurti „Dovydo“ statulą, Mikelandželas priėmė užsakymą sukurti skulptūras Sienos katedroje Piccolomini šeimos altoriuj. Čia jis sukūrė 4 statulas − Šv. Petro, Šv. Pauliaus, Šv. Pijaus ir Šv. Grigaliaus. Mikelandželas, spėjama, beveik nepridėjo prie jų rankos. Jas atliko dirbtuvių pameistriai.

Vienu svarbiausių Mikelandželo darbų tapo „Briugės Madona“ (Dievo Motinos bažnyčioje Briugėje). Spėjama, kad ji irgi buvo skirta Sienos katedrai, tačiau ten niekuomet nepakliuvo. Ją vėliau įsigijo Nyderlandų pirkliai už maždaug 4000 florinų Florencijoje. Ji tapo vienintele žinoma Mikelandželo skulptūra, parduota į užsienį jam gyvam esant. Statulos sukūrimo aplinkybės neaiškios. Dėl vaizduojamos Madonos jaunumo, ji greičiausiai buvo kurta iškart po „Pietos“. 1503-06 m. laikotarpiu Florencijoje Mikelandželas atliko 2 mažus, apskritos formos bareljefinius tondus: „Tondo Pitti“ (Bardželo muziejuje) ir „Taddei Tondo“ (Karališkojoje menų akademijoje Londone). Tikriausiai nuo jų ima pradžią Mikelandželo pomėgis vaizduoti nebaigtas skulptūras, iš grubaus neapdoroto akmens išnyrančias figūras. Apie 1504-05 m. Mikelandželas buvo sutaręs su Santa Maria del Fiore katedros menininkų komisija, kad sukurs 12-os apaštalų statulas. Dėl finansavimo trūkumo iš šio projekto tebuvo sukurta viena ir tai nebaigta Šv. Mato skulptūra (dabar Florencijos Akademijos galerijoje)

1514 m. buvo užsakyta Kristaus Išganytojo skulptūra. Joje Mikelandželas turėjo pavaizduoti nuogą Kristų su kryžiumi. Darbo metu marmuro luiste buvo rasta juodo akmens gija, dėl ko pirmosios skulptūros variantas buvo nebaigtas. Iš kito marmuro luisto statula buvo atlikta Florencijoje ir pasiųsta į Romą 1521 m., kur jos tolimesnį poliravimą ir užbaigimą organizavo Sebastiano del Piombo, kurio žodžiais, Kristaus keliai vieni vertesni už viską, kas yra Romoje. Ši statula vadinama „Minervos Kristumi“ ir yra Santa Maria sopra Minerva bažnyčioje. Pačioje skulptūroje jaučiamas kitų skulptorių darbas. Vėliau Kristaus nuogumas buvo pridengtas bronzine, drapiruotę vaizduojančia, detale. Apie 1530 m. buvo atlikta Dovydo (arba Apolono) statula, o apie 1538 m. − Bruto biustas (abi skulptūros šiuo metu Bardželo muziejuje). Apie 1534 m. atlikta skuptūra „Susirietęs berniukas“ (Ermitaže, spėjama, galėjo būti skirta Julijaus II-ojo kapui).

Nuo 1520 m. Mikelandželas buvo užimtas Naujosios zakristijos Šv. Lauryno bazilikoje Medičių kapų projektu. Kompozicinėje schemoje turėjo būti 4 Medičių šeimos narių kapai su kiekvieno statula ir po dvi alegorines statulas iš šonų. Dar buvo sumanytos 4 Italijos upių alegorinės skulptūros. Istorinės aplinkybės lėmė, kad bene garsiausias Medičių šeimos atstovas Lorencas Medičis Puikusis liko be Mikelandželo jam kurto kapo, kaip ir kitas žymus Medičių atstovas, Lorenco brolis Džuljanas. Po Florencijos kapituliacijos 1530 m. Mikelandželas skubiai nukalė statulas jau pradėtiems 2 kapų projektams: Lorenco Medičio, Urbino hercogo, ir Džuljano Medičio, Nemuro hercogo, dirbdamas „labiau iš baimės, nei iš meilės“. Garsiosios alegorinės skulptūros: „Naktis“ ir „Diena“, „Rytas“ ir „Vakaras“, kaip ir kapų kompoziniai elementai, buvo baigti, nupoliruoti ir pastatyti į vietą Mikelandželo mokinių. Šiuo metu jos yra atskirame Medičių koplyčių muziejuje prie Šv. Lauryno bazilikos Florencijoje. Jų kopijos, kartu su „Dovydo“ kopija, yra Mikelandželo aikštėje, ant virš Florencijos iškilusių kalvų.

Ties paskutinėmis savo statulomis Mikelandželas dirbo ilgai ir abiejų nebaigė. „Florencijos Pieta“ buvo pradėta apie 1547 m. ir buvo skirta, greičiausiai, Mikelandželo nuosavam kapui. Vienu metu nepatenkintas Mikelandželas bandė ją sunaikinti, jis nudaužė Kristaus ranką ir koją. Skulptūrą išgelbėjo jo mokiniai. Vėliau jie atstatė Kristaus ranką (Kristus liko be kojos), bei baigė figūrą Kristui iš dešinės. Skulptūros, tikėtina, Nikodemo figūroje, virš Kristaus iškylančioje ir jį prilaikančioje, atpažįstamas paties Mikelandželo autoportretas (ši skulptūra yra Santa Maria del Fiore muziejuje Florencijoje). Paskutinės skulptūros „Pieta Rondonini“ Mikelandželas irgi nebaigė. Jis ja buvo nuolat nepatenkintas ir kalė tol, kol iš pačių figūrų beveik nieko nebeliko (ši skulptūra yra Sforcų pilyje Milane). Anksčiau Mikelandželui priskirta skulptūra „Palestrinos Pieta“ Florencijos Akademijos galerijoje, dabar priskiriama kitiems autoriams.

Tapyba Siksto koplyčios lubų freskos

Siksto koplyčios lubų freskos, atliktos Mikelandželo 1508−1512 m. laikotarpyje, meno istorijoje vertinamos vienu iš pačių iškiliausių vaizduojamosios dailės pasiekimų. Iš pradžių popiežius Julijus II-asis norėjo, kad lubose būtų pavaizduoti 12 apaštalų, kurie susietų popiežių misiją su žemiau anksčiau atliktais darbais Mozės ir Kristaus gyvenimo temomis. Mikelandželas pasiūlė savąją lubų kompozicinę temą − Pasaulio sukūrimo, žmogaus nuodėmės ir žmonijos išganymo per Jėzų Kristų.

Mikelandželo temos nesikartoja su žemiau atliktais Perudžino, Girlandajo, Botičelio ir kt. dailininkų darbais. Lubose trys freskos skirtos Pasaulio sutvėrimo temai, trys(centrinės) − Adomo ir Ievos sutvėrimui, bei žmogaus nuopoliui ir dar trys − Nojaus istorijų temai. Šias freskas supa judaizmo pranašų ir antikinių sibilių, kurie išpranašavo Jėzaus Kristaus atėjimą, portretai. Visos scenos įrėmintos į iliuzinę architektūrinę aplinką (pačios lubos yra lenkto profilio formos). Liunetėse ir trikampėse freskose Mikelandželas pavaizdavo Kristaus protėvius, kaip išvardinta Biblijoje. Freskose yra ne mažiau garsios nuogos vyriškos figūros − ignudi.

Išgirdę apie šį užsakymą Mikelandželo giminaičiai ir draugai menininkai organizavo kelionę iš Florencijos, kad jam padėtų, nes iki tol Mikelandželas nebuvo dirbęs freskos technika. Po kelių savaičių, pamatęs, kaip jie dirba, Mikelandželas atsisakė jų paslaugų. Šie grįžo į Florenciją „didžiai gėdingai“. Mikelanželas nusprendė atlikti freskas vienas ir netgi pats maišė dažus. Pats suprojektavo pastolių konstrukciją, nepatenkintas Bramantės sprendimu. Sunkus darbas paveikė Mikelandželo sveikatą: regėjimą negrįžtamai ir laikyseną keletą metų po to. Freskos tapo Mikelandželo asmenybės ir jo kūrybos didumo įkūnijimu, nepaisant, kad pats Mikelandželas laikė save skulptoriumi. „Adomo sutvėrimas“ tapo vienu žinomiausių Vakarų kultūros vaizdinių. Freskų figūrų vaizdavimas: ignudi, sibilės ir pranašai − įkvėpė kartas vėlesnių menininkų.

„Paskutinis teismas“

„Paskutiniojo teismo“ freską Siksto koplyčios altorinėje sienoje Mikelandželas kūrė 1536−1541 m. laikotarpyje. Menininkui tuo metu jau buvo virš 60 metų. Ji nebeturi aukšto patoso, būdingo šalia esančioms lubų freskoms. Joje Mikelandželas buvo užsakytas pavaizduoti Paskutiniojo teismo dieną − mirusiųjų prikėlimą ir visų žmonių paskutinį teismą. Tai didžiausia Mikelandželo vienos temos freska. „Paskutiniojo teismo“ nuotaika niūri ir pesimistinė. Freskos centre vaiduojamo Jėzaus Kristaus dešinės rankos mostas griežtas ir negailestingas. Darbe atsiskleidžia prieštaringos to meto krikščioniškojo pasaulio realijos: Romos miesto užėmimas 1527 m., reformacija ir Koperniko heliocentrinė teorija.

Freskos centre vaizduojamas Kristus (jo figūra modeliuota pagal antikinę skulptūrą „Belvederio Apolonas“), aplink kurį sukasi pasaulis. Iš už Kristaus sklindanti šviesa panaši į Saulės. Taip Mikelandželas tarsi nori pabrėžti, kad nors visatos centre yra Saulė, tačiau tikruoju centru išlieka Dievas. Šalia esantis Šv. Baltramiejus laiko jo nukankinimo simbolį − nudirtą odą, kurios veide galima pažinti Mikelandželo autoportretą. Tai gali būti susiję su neoplatonizmo idėja, kad miręs žmogus išsivaduoja iš savo žemiškojo pavidalo ir išlaisvina savo tikrąją dvasią. Mikelandželo Šv. Baltramiejus − galiūnas, kurio figūra modeliuota pagal kitą antikinę skulptūrą, „Belvederio torsą“. „Paskutinis teismas“ užbaigia freskų ciklą Siksto koplyčioje − virš paskutinę pasaulio dieną vaizduojančios scenos yra lubose tapytas pranašas Jona (atgimimo simbolis), kuris žiūri į sukuriantį pasaulį Dievą.

Freska susilaukė nevienareikšmio vertinimo. Menininkai gyrė jos aukštą vertę ir gynė manieristinę stilistiką. Katalikų dvasininkai baisėjosi Siksto koplyčioje vaizduojamais neprideramais nuogumais. Mantujos pasiuntinys Vatikane Sernini ir kardinolas Carafa organizavo akciją dvasininkų tarpe, kad tapyba būtų sunaikinta. Popiežius Paulius III-asis palaikė menininką. Prasidėjus kontrreformacijai, po Mikelandželo mirties, pagal Tridento susirinkimo reikalavimus freskos nuogybes tapytomis drabužių detalėmis padengė dailininkas Daniele da Volterra. Vėliau buvo planuojama freską apskritai sunaikinti. „Paskutinįjį Teismą“ išgelbėjo Romos Šv. Luko menininkų gildijos kreipimasis į popiežių.

Kiti tapybos darbai

Mikelandželas visuomet save laikė pirmiausia skulptoriumi, o ne tapytoju. Minima, kad besimokydamas pas Domeniką Girlandają, Mikelandželas sukūrė Šv. Antano kankinimų panelės paveikslą pagal Nyderlandų meno graviūrą. (JAV Kimberlio meno muziejus teigia turintis originalą). Ansktyviausias tapybos darbas, kuris priskiriamas Mikelandželui, yra „Mančesterio Madona“, atlikta apie 1497 m. Apie 1501-02 m. laikotarpyje kurtas „Guldymas į karstą“ − vėlgi nebaigtas darbas, tikriausiai skirtas Sant Agostino bažnyčiai Romoje. Abu šie panelės darbai dabar yra Nacionalinėje Londono galerijoje. Vieninteliu baigtu ir dokumentuotu panelės darbu yra „Doni Tondo“ (arba „Šv. Šeima“), kurį Mikelandželas atliko apie 1506-08 m. Florencijoje pirklio Agnolo Doni ir jo žmonos Maddalena Strozzi užsakymu. Manoma, kad šio darbo rėmą irgi projektavo Mikelandželas.

1505-06 m. Mikelandželas dirbo Sinjoros rūmuose valstybiniu užsakymu. Jis freskoje turėjo pavaizduoti vieną Florencijos istorinių epizodų − Kašinos mūšį. Tačiau projektas toliau paruošiamojo kartono nepažengė. Kartu su Leonardo, tuo pat metu ir toje pat salėje atliktu, „Angjario mūšio“ kartonu, „Kašinos mūšis“ buvo vienu reikšmingiausių italų renesanso kūrinių, prie kurio mokėsi eilė Florencijos menininkų. 1512 m., politinio perversmo suirutės metu, kartonas buvo supjaustytas ir vėliau pražuvo. Giorgio Vasari kartono sukarpimą priskyrė Baccio Bandinelli, spėjama, labiau iš savo paties asmeninio nusistatymo (Vėliau Bandinelli konkuravo su Mikelandželu Florencijoje). Išliko keletas kopijų. Kartone buvo pavaizduotos tipiškos Mikelandželui nuogos, raumeningos, besimaudančių karių figūros, kurie išgirsta karo trimitų kvietimą į mūšį.

1529 m. Mikelandželas pabuvojo Feraroje. Prieš išleisdamas Mikelandželą Feraros kunigaikštis paprašė atlikti kokį nors darbą jam. Spėjama, kad šis darbas buvo paveikslas „Leda ir gulbinas“. Darbas niekuomet taip ir neatiteko Feraros kunigaikščiui. Pasišaipęs iš kunigaikščio pasiuntinio neišmanymo mene, Mikelandželas Florencijoje jį išvarė iš dirbtuvių. Vėliau paveikslas pateko į vieno Mikelandželo padėjėjų rankas ir atsidūrė Prancūzijoje, kur apie 1540 m. pateko į Prancūzijos karaliaus kolekciją Fontenblo pilyje. Paveikslas išliko iki Liudviko XIII-ojo laikų, kai vienas ministras nurodė jį sunaikinti dėl nepadorumo. Spėjama, kad šis nurodymas nebuvo tinkamai įgyvendintas, bet paveikslas jau tuo metu buvo labai pažeistas ir greitu laiku jokių žinių apie jį nebeliko (kopija saugoma Nacionalinėje Londono galerijoje, tačiau, spėjama, netiksli).

Paskutiniai Mikelandželo tapybos darbai buvo 2 freskos Vatikano Pauliaus koplyčioje (Cappella Paolina). Jas užsakė popiežius Paulius III-asis savo asmeninei koplyčiai. „Šv. Pauliaus atsivertimas“ buvo atliktas 1542-45, „Šv. Petro nukryžiavimas“ − 1545-50 m. laikotarpiu. Jose Mikelandželas sutelkė dėmesį į veikėjų veidų išraiškų vaizdavimą. Freskos, tiek amžininkų, tiek vėlesnių vertintojų požiūriu yra Mikelandželo nesėkmė. Jas visiškai nustelbia freskos Siksto koplyčioje (ture po Vatikano muziejus, Siksto koplyčia yra po Pauliaus koplyčios).

Architektūra

Pirmasis Mikelandželo architektūros darbas, Šv. Lauryno bazilikos Florencijoje fasadas, buvo užsakytas 1518 m. popiežiaus Leono X-ojo. Fasadas taip niekuomet ir nebuvo įgyvendintas, išliko tik Mikelandželo projekto eskizai. 1520 m. pradėta statyti Naujoji zakristija, o 1523 m. − Lauryno biblioteka prie tos pačios bazilikos. Šiuos Mikelandželo darbus aukštai vertino Giorgio Vasari. Anot jo, Mikelandželas nutiesė kelią, kuriuo turėtų sekti ateities architektai. Didžiausio naujoviškumo Mikelandželas pasiekė Lauryno bibliotekos vestibiulio dizaine, kuris buvo baigtas jam prižiūrint. Pati biblioteka buvo baigta gerokai vėliau Mikelandželo mokinių. Didelis dėmesys buvo skirtas pusapvaliems bibliotekos laiptams. Šiuo metu Lauryno biblioteka vertinama vienų pirmųjų ir ryškiausių manierizmo pavyzdžių architektūroje.

Paskutinius 30 savo gyvenimo metų Mikelandželas daugiausia skyrė architektūrai. 1537-39 m. jis suprojektavo Kampidoljo aikštės (it. Piazza del Campidoglio) Romoje pertvarkymus (jiems įgyvendinti prireikė dar apie 100 metų), susijusius su antikine raito Marko Aurelijaus skulptūra. Po Antonio da Sangallo (jaunesniojo) mirties 1546 m. Mikelandželas užbaiginėjo Farnezės rūmus. Taip pat, nuo 1546 m. jis buvo patvirtintas Šv. Petro bazilikos architektu ir iki 1561 m. sukūrė bazilikos kupolo modelį (pastatytas šiek tiek aukštesnis ir pakeistas 1590 m.). Grįžo prie Bramantės pirminio taisyklingo kryžiaus bazilikos išplanavimo varianto (vėlesni architektai vėl gražino lotyniško kryžiaus išplanavimą). Vėliausiais savo metais Mikelandželas sukūrė Romos Pijaus vartus (Porta Pia), pertvarkė buvusias Diokletiano pirtis į Santa Maria degli Angeli e dei Martiri bažnyčios dalis. Kūrė Sforcų koplyčią Santa Maria Maggiore bažnyčioje. Mikelandželo dizainas buvo ir vertinamas, ir jam buvo priešinamasi dėl klasikinių architektūros formų iškraipymų.

Mikelandželo biografai

Mikelandželas tapo geriausiai dokumentuotu XVI a. menininku. Jau Mikelandželo gyvenimo metu apie jį buvo parašytos dvi biografijos. Pirmąją 1550 m. išleido Mikelandželo mokinys, dailininkas ir architektas Giorgio Vasari. Būdingai sau, Giorgio Vasari pripildė biografiją įvairių anekdotų, bei neslėpė nuosavos pozicijos meno vertinimo klausimais. Giorgio Vasari buvo asmeniškai gerai pažįstamas su Mikelandželu, tačiau jo biografija daugiausia sudaryta iš to, ką Vasari girdėjo iš kitų liudininkų. Mikelandželas palankiai vertino Giorgio Vasari darbą, tačiau, matyt, norėjo patikslinti kai kurias detales. Jis asmeniniu biografu pasirinko kitą savo mokinį, skulptorių Ascanio Condivi. Skirtingai nuo Giorgio Vasari, Ascanio Condivi nebuvo gabiu menininku (pasakojama, kad Mikelandželas beviltiškai jį bandė išmokyti piešti). Ascanio Condivi, taip pat, neturėjo tokio meninių pažinčių rato kaip Giorgio Vasari ir susipažinimo su bendrąja Italijos renesanso kultūra.

1553 m. pasirodžiusią Ascanio Condivi biografiją kai kurie tyrinėtojai linkę vertinti beveik paties Mikelandželo autobiografija. Ascanio Condivi biografijoje, beveik tikra, kad daugelis pasakojamų faktų yra paties Mikelandželo pateikti, todėl ši biografija yra kitų knygų apie Mikelandželą pagrindas. Mikelandželas siekė labiau knygoje išaiškinti kai kuriuos gyvenimo epizodus ir apginti save. Tai apėmė kažkelintą jo santykių su Bramante paaiškinimą, epizodą, kuriame jis popiežiaus Julijaus II-ojo pasiuntinius pasiuntė į pragarą kartu su popiežiumi. Arba stengėsi nuslėpti ryšius su Medičių priešais − Strozzi šeima (pvz., apie „Doni Tondo“, kuris buvo skirtas Strozzi, biografijoje užsiminta vienu sakiniu, neminint pačių Strozzi). Daugelį faktų, išdėstytų Antonio Scondivi biografijoje, į savo patikslintą 1568 m. biografiją įtraukė Giorgio Vasari. Taip pat, jis į savo knygą įtraukė kai kurias mintis, kuriomis dėstė nuomonę, kad Mikelandželo kūryba, savo didumu, turėjo destrukcinį poveikį kitų menininkų talentams (ši biografija išleista jau po Mikelandželo mirties).

Mikelandželas ir kiti menininkai

Mikelandželo ryšiai su dauguma savo gyvenimo meto menininkais nebuvo patys geriausi. Juos temdė paties Mikelandželo nesugyvenamas charakteris, ypač aukšti reikalavimai kitų menininkų kūrybai ir kitų menininkų pavydas. Florencijoje buvo gerai žinomas menininko nepalankumas Leonardui da Vinčiui. Mikelanželas pavadino netikusiu menininku Pietrą Perudžiną. Dėl ko abu teisėsi. 1504 m. Florencijos menininkų komisija balsavo už Mikelandželo „Dovydo“ statulos pastatymo vietos variantą. Leonardas da Vinčis ir Perudžinas balsavo ne už Mikelandželo siūlytąjį. Mikelandželas, tikėtina, tame įmatė ne menininkų estetinius sumetimus, o asmeninio nepalankumo pasireiškimą. Kiek vėliau Mikelandželas ir Leonardas dirbo vienoje Sinjoros rūmų salėje, konkuruodami vienas su kitu meistriškumu. Tai nepridėjo draugiškumo jų santykiams. Dviejų, vienų iškiliausių visų laikų, menininkų susitikimas vienoje siauroje Florencijos gatvelėje baigėsi abipusiais užgauliojimais.

Romoje Mikelandželas nesutarė su architektu Bramante. Kaip ir Mikelandželas, Bramantė buvo pripažintas savo srities meistras Italijoje. Abu menininkai konkuravo dėl popiežiaus Julijaus II-ojo dėmesio ir svarbiausios vietos šalia jo. Bramantė buvo laimėjęs konkursą dėl Šv. Petro bazilikos projekto nukonkuruodamas Mikelandželo draugą Giuliano da Sangallo. Mikelandželas buvo įsitikinęs, kad Bramantė, susimokęs su savo draugu Rafaeliu, bandė jį sumenkinti prieš popiežių ir priversti palikti Romą. Tai susiję su tuo, kad Bramantė pasiūlė popiežiui, kad freskas Siksto koplyčios lubose atliktų Mikelandželas. Mikelandželo vertinimu, šis pasiūlimas buvo siekiant sukompromituoti jį, nes tuo metu Romoje neprilygstamu freskų meistru buvo laikomas Rafaelis, o jis pats niekuomet nedirbo prieš tai freskos technika. Mikelandželo supratimu, Bramantė ir Rafaelis tikėjosi, kad šio užsakymo teks jam atsisakyti, o jeigu ir neatsisakys, vis tiek nesugebės jo atlikti. Atidengus pusę Siksto koplyčios lubų freskų, Mikelandželas susilaukė daug pagyrimų iš popiežiaus ir Bramantės. Bramantė, labai pagyręs freskas, kartu pasiūlė, kad likusią dalį lubų ištapytų Rafaelis. Mikelandželo pykčiui nebuvo ribų. Jis prie popiežiaus užsipuolė Bramantę prikišdamas jo klaidas Šv. Petro bazilikos projekte. Šiuo metu dauguma tyrinėtojų mano, kad Bramantės sąmokslo teorija buvo labiau paties Mikelandželo antipatijų ir įtarumo pasekmė, negu turėjo realų pagrindą. Vienintelę priežastį nurodo biografas Ascanio Condivi. Anot jo, Bramantė, norėdamas prisidurti prie užmokęsčio už darbus Šv. Petro bazilikoje, užsakinėjo pigesnes ir mažiau kokybiškas medžiagas. Popiežius nieko tame nesuprato, tačiau Mikelandželas gerai žinojo statybų niuansus ir galėjo nurodyti tokį lėšų pasisavinimą.

Nekokie santykiai su Bramante Mikelandželą nuteikė nepernelyg palankiausiai savo didžiojo konkurento Romoje, Rafaelio, atžvilgiu. Vienąkart Mikelandželas parašė apie Rafaelį pagarsėjusią frazę: „viską, ką jis žinojo apie meną, tą išmoko iš manęs“. Vėlesni Mikelandželo laiškai visgi rodo kur kas palankesnį požiūrį į Rafaelį. Florencijoje Mikelandželas mokėsi iš Mazačo freskų Brankači koplyčioje. Giorgio Vasari liudija, kad jis buvo geros nuomonės apie Džentilės da Fabrijano kūrybą. Aukštai vertino Lukos Sinjorelio talentą. Ypač tai matyti iš Sinjorelio freskų Orvjeto katedroje „Pašventintieji rojuje“ ir „Prakeiktieji pragare“, kurių įtaka jaučiama Sikto koplyčios freskose. Iš amžininkų Mikelandželas palankiai vertino Andrėja del Sartą. Su Sebastianu del Pjombu buvo pažįstamas asmeniškai ir padėjo jo projektuose, kurdamas piešinius, kad galėtų įrodyti, kad spalvos valdyme jis nėra prastesnis už Rafaelį. Mirus Bramantei (1514) ir Rafaeliui (1520), Mikelandželas nebeturėjo rimtų konkurentų dėl iškiliausio gyvenančio menininko vardo, pakol tam ėmė grasinti Ticiano šlovė. 1541 m. Ticianas pimąkart atvyko į Romą. 1545 m. jį aplankė Mikelandželas ir Giorgio Vasari. Numanoma, kad paveikslas, ties kuriuo Ticianas tuo metu dirbo, buvo „Danaja“ (Kapodimontės muziejaus varijantas). Po apsilankymo Mikelandželas apgailėjo, kad Ticianas iš pat pradžių Venecijoje nesimokė piešti ir meno kūrinių proceso dizaino, nes pati gamta yra apdovanojusi Ticianą gyvu talentu ir jis būtų galėjęs tapti pačiu geriausiu tapytoju.