Leonas Sapiega (Lenkų Lew Sapieha,Gudų: Леў Сапега, 1557 m. balandžio 4 d. Ostrovnas, dab. Baltarusija – 1633 m. liepos 7 d. Vilnius) – LDK valstybės politinis veikėjas, Lietuvos didysis sekretorius (1580 m.), Lietuvos pakancleris (1585–1589 m.), Lietuvos didysis kancleris (1589–1623 m.), Vilniaus vaivada (nuo 1623 m.), LDK didysis etmonas (nuo 1625 m.), prisidėjo 1581 m. įkuriant LDK vyriausiąjį tribunolą, vadovavo III Lietuvos Statuto (1588 m.) rengimui.

Jaunystės metai

Vieno garbingiausių mūsų istorijos vyrų, Leono Sapiegos, protėvis buvo Semen Sopiha, Kazimiero Jogailaičio raštininkas stačiatikis nuo Smolensko. Dar mažametį Leoną tėvas buvo atidavęs auklėtis į Mikalojaus Radvilos Juodojo dvarą. 1570 m. vos 13 metų Leonas drauge su Radvilos sūnumis išvyko į Leipcigo universitetą (Vokietijoje). Grįžo į Lietuvą priėmęs evangelikų reformatų tikėjimą ir stebino visus istorijos, lotynų kalbos ir teisės mokėjimu.

Valstybinė veikla

Lietuvos III-iojo Statuto rengimas

Tai Leono Sapiegos nuopelnas, kad rengiamame 1588 m. Lietuvos III-ajame Statute liko apsaugotos lietuvių teisės, atgaivinant jame 1447 m. privilegijos punktą, pagal kurį svetimšaliams (tarp jų ir lenkams) draudžiama įsigyti nuosavybę Lietuvoje ir užimti joje valstybines vietas. Lenkai jokiu būdu nenorėjo sutikti su tuo, bet, renkant karaliumi ir didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu Zigmantą Vazą, L. Sapiega mikliai išnaudojo painią politinę būklę ir privertė lenkus patvirtinti III-ąjį Statutą. Kai Lietuvoje prasidėjo tikybinės kovos tarp katalikų, protestantų ir unitų, Sapiega stengėsi būti tolerantiškas, raminti aistras, sakydamas: „Į smurtą negalima atsakyti smurtu, jei stačiatikiai blogai elgiasi, katalikai neturi atsakyti piktu„. Į savo suredaguotą Statutą jis įrašė: „Dėl tikybos ir bažnyčios skirtumo kraujo nelieti ir nebausti turto konfiskavimu ir kalėjimu“.

Jis visur pabrėždavo, kad Lietuva gali didžiuotis, jog tarp jos sienų iš seno taikingai gyveno įvairių tautybių ir tikybų žmonės, o mūsų valdovai kaimynų buvo gerbiami dėl jų tolerantiškumo. „Privalome elgtis apdairiai, atsižvelgdami į aplinkybes, nes mūsų tėvynėje negalioja prievarta",– rašė Sapiega viename iš savo laiškų. Ne be reikalo amžininkai jį vadino Lietuvos Solonu.

LDK Vyriausiasis Tribunolas

Leonas Sapiega ėjo aukščiausias pareigas didžiojoje kunigaikštijoje, ilgametis seimo maršalas, 1589 m. tapęs didžiuoju kancleriu kartu su kitais valstybės pareigūnais 1581 m. įsteigė LDK Vyriausiąjį Tribunolą.

Karai su Rusija

Kai Zigmantas Vaza rengėsi pradėti karą su Maskva, remdamas į jos sostą besitaikantį netikrąjį Dimitrą, Sapiega karštai atkalbinėjo valdovą nuo to žygio, bet, karui įsiliepsnojus, garbingai jame dalyvavo kaip diplomatas ir karys. Jis teisingai buvo numatęs, kad šis karas atneš Lietuvai tik nelaimes.

Nors ir būdamas didžiuoju etmonu, tačiau, matyt, dėl silpnos sveikatos Leonas Sapiega 1632 m. prasidėjusiame Smolensko kare nedalyvavo. Iš pradžių LDK kariuomenei vadovavo Smolensko vaivada ir LDK kariuomenės lauko raštininkas Aleksandras Korvinas Gosievskis, prie kurio vėliau prisijungė Lietuvos lauko etmonas Kristupas Radvila Jaunesnysis.

Brandus amžius

Paskutiniais gyvenimo metais L. Sapiega ėmėsi naujai sutvarkyti Lietuvos Metriką. L. Sapiega propagavo teisinės valstybės idėjas, o 1623 m. gavo Vilniaus vaivadiją ir didžiojo etmono pareigybę.

Per savo ilgą gyvenimą L. Sapiega sukrovė didžiausius asmeninius turtus, bet buvo žmoniškas, rūpinosi kariais ir valstiečiais, net steigė savo dvaruose mokyklas baudžiauninkų vaikams.

Leonas Sapiega garsėjo dosnumu bažnyčiai, buvo kelių bažnyčių statybos fundatoriumi. Tapęs kataliku, jis pastatydino sau ir savo šeimai mauzoliejų – Šv. Mykolo bažnyčią Vilniuje ir prie jos, vienuolyno pastatą bernardinams.

Mirė 1633 m., bažnyčioje tebėra Leono Sapiegos ir jo dviejų žmonų antkapinis paminklas – didžiausias Lietuvoje memorialinis statinys.