Knutas Hamsunas (norv. Knut Hamsun, tikroji pavardė Pedersenas, 1859 m. rugpjūčio 4 d. – 1952 m. vasario 19 d.) – žymus norvegų rašytojas, impresionistas, savo literatūrinę veiklą pradėjęs po ilgų klajonių JAV. 1920 m. už romaną „Žemės palaima" apdovanotas Nobelio literatūros premija. Per Antrąjį pasaulinį karą bendradarbiavo su hitlerininkais, dėl to vėliau buvo teisiamas ir sulaukė visuomenės pasmerkimo.

Biografija

Knutas Hamsunas gimė 1859 m. rugpjūčio 4 d. Hamsundo viensėdyje, netoli Hamarėjos miestelio, įsikūrusio šiaurinėje Norvegijos dalyje. Knuto tėvas – neturtingas kaimo siuvėjas, nepajėgė išlaikyti keturių savo vaikų, tad būsimasis rašytojas buvo atiduotas dėdės globai. Pastarasis Knutui buvo negailestingas: marino jaunuolį badu, mušė. Dėdei susirgus, vos septyniolikos sulaukęs Knutas, paliko namus.

1877 m. Knutas Hamsunas parašė pirmąją savo apysaką „Paslaptingas žmogus. Nurlano meilės istorija.", o po metų išleido baladę „Pasimatymas". Knutas savo literatūriniu slapyvardžiu pasirinko gimtojo viensėdžio – Hamsundo – pavadinimą. Visgi spausdinant jo kūrinius įsivėlė klaida ir Knutas Hamsundas tapo Knutu Hamsunu.

Pirmieji rašytojo kūriniai sulaukė pasisekimo, tad, gavęs nemenką paramą iš vieno pirklio, Knutas nusprendė išbandyti savo literatūrines jėgas Kopenhagoje – tuometiniame Skandinavijos dvasinio gyvenimo centre. Čia gyvendamas Knutas Hamsunas sukūrė meilės apysaką „Frida', kuri, deja, buvo atmesta visų Kopenhagos leidėjų. Jaunajam rašytojui teko trumpam atsisakyti savo planų ir grįžti į Kristianiją, dabartinį Oslą. Čia Knutas vertėsi rašydamas laikraščiams, o pritrūkęs pinigų pardavinėjo savo daiktus. Galų gale rašytojas atsidūrė visiškame skurde ir 1882 m. buvo priverstas emigruoti į JAV. Čia gyveno dirbdamas pačius prasčiausius darbus - augino kiaules, bernavo fermose, o 1884 m. grįžo į Kristianiją.

Skurdas ir toliau persekiojo Knutą Hamsuną, tad 1886 m. rašytojas ir vėl išvyko į JAV. Šįkart svetur praleisti metai neprabėgo veltui: Knutui Hamsunui pavyko suartėti su Norvegijos išeivijos inteligentais, o klajonės po šią šalį bei patirti nuotykiai padėjo tvirtą pagrindą tolesnei jo literatūrinei veiklai.

1888 m. Knutas Hamsunas ir vėl grįžo į savo tėvynę ir išleido romaną „Badas", atnešusį jam pripažinimą. Po šio romano pasirodymo niekas nedrįso ginčytis, jog Knutas Hamsunas – naujasis Norvegijos talentas.

1898 m. Hamsunas vedė Bergljotą Goepfert, su kuria netrukus išsiskyrė. Antrą kartą rašytojas susituokė 1909 m. Jo nuotaka – Mari Andersen, tuo metu buvo jauna ir daug žadanti aktorė, tačiau dėl vyro atsisakė karjeros ir persikėle drauge su Knutu į jo gimtinę – Hamarėją, o vėliau į netoliese esantį Grimstado miestelį.

Iškeitęs miestą į kaimą, Knutas Hamsunas 1917 m. išspausdino agrarinį romaną „Žemės palaima", už kurį rašytojas 1920 m. gavo Nobelio literatūros premiją.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Knutas Hamsunas savaip suvokė norvegų tautos ateitį, rėmė nacistines bei fašistines idėjas. Bendardarbiavimas su vokiečiais skaudžiai atsiliepė tolesniam rašytojo gyvenimui – 1948 m. vasarą Norvegijos teismas Knutą Hamsuną paskelbė tėvynės išdaviku. Birželio 14 dieną iš namų buvau išvežtas į Grimstado ligoninę – mano žmona prieš porą dienų išsiųsta į Arendalio moterų kalėjimą  – atsiminimais dalinosi Knutas Hamsunas. Būtent Grimstado ligoninėje, pasmerktas visuomenės, atskirtas nuo pasaulio, beveik kurčias rašytojas gyveno iki 1952 m. vasario 19 d.

Kūryba

Gimęs nedidelėje šalyje, pačiame šiauriniame Europos pakraštyje, visa būtybe susijęs su gimtąja žeme, jos neraiškia gamta, atrodytų visai pasinėręs į mažučių Norvegijos miestelių ir glūdančių šcheruose žvejų kaimelių lėtą gyvenimą, pilną orumo ir rutinos buitį, jis (Knutas Hamsunas) sugebėjo savo romanuose, pjesėse ir novelėse paliesti visuotinės svarbos klausimų ir pastebėjo daug naujų konfliktų bei visuomeninių nuotaikų, kurių atnešė į pasaulį divdešimtasis amžius, jo civilizacijos prieštaravimai.

Kūryboje Hamsunas aprašo individo, stovinčio už visuomenės ribų, nesąmoningą dvasios gyvenimą. Aktualios gamtos, meilės, visa griaunančios civilizacijos temos. Rašytojo kūriniuose jaučiama Frydricho Nyčės filosofijos įtaka, Fiodoro Dostojevskio psichologiniam realizmui artima gaida.

Bibliografija

     

• 1877

„Paslaptingas žmogus. Nurlano meilės istorija." Apysaka

• 1878

„Pasimatymas" Baladė

• 1889

„Klajonių dienos“ Novelė

• 1890

„Badas" Romanas

• 1892

„Misterijos" Romanas  

• 1893

„Redaktorius Liungė" Romanas  

• 1893

„Naujieji daigai" Romanas  

• 1894

„Panas" Romanas  

• 1895

„Ties karalijos anga" Trilogija  

• 1896

„Gyvenimo žaismas" Trilogija  

• 1898

„Vakarų aušra" Trilogija  

• 1898

„Viktorija" Romanas  

• 1903

„Pomiškis“ Novelė  

• 1904

„Svajotojas" Romanas  

• 1906

„Po rudens žvaigždėmis" Apysaka  

• 1908

„Benonis" Romanas  

• 1908

„Roza" Romanas  

• 1909

„Tylus stygų gausmas" Apysaka  

• 1913

„Laiko vaikai" Romanas  

• 1917

„Žemės vaisiai" Romanas  

• 1917

„Žemės palaima" Romanas  

• 1920

„Moterys prie šulinio" Romanas  

• 1923

„Paskutinis skyrius" Romanas  

• 1927

„Klajūnai" Trilogija  

• 1928

„Aistrų kova“ Novelių rinkinys  

• 1928

„Meilės vergai“ Romanas  

• 1930

„Augustas" Trilogija  

• 1933

„O gyvenimas eina" Trilogija  

• 1949

„Užžėlusiais takais" Romanas