Kazimiera Iłłakoviczówna (gimė rugpjūčio 6 d. 1892 m Vilniuje, mirė 1983 vasario 16 d. Poznanėje) - lenkų poetė, prozininkė, dramaturgė ir vertėja.

Buvo nesantuokinė Barbaros Iłłakoviczównos ir Klemenso Zano (Tomo Zano, kuris buvo artimas Adomo Mickevičiaus draugas, sūnus) duktė. Anksti tapo našlaite, todėl ją auklėjo giminaičiai, gyvenę sodyboje netoli Daugpilio. Savo globom priglaudė Zofia Buyno (mergautinė pavavardė - Zyberk – Pliaterytė), kuri rūpinosi būsimąja poete kaip motina

1908 - 1909 m. studijavo Oksforde, o nuo 1910 iki 1914 – ųjų Jogailaičių universitete. 1915 – 1917 m. dirbo sanitare rusų armijoje. Nuo 1918 metų - užsienio Reikalų Ministerijoje, o 1926 – 1935 – aisiais buvo Juzefo Pilsudskio sekretore. Po jo mirties vėl dirbo užsienio reikalų ministerijoje. 1936 – 1938 keliavo po Europą skaitydama paskaitas apie maršalą Pilsudskį. Tarpukario laikotarpiu jos kūryba buvo publikuota literatūrinėje spaudoje. 1939 – aisiais išvyko į Rumuniją, kurioje praleido karo metus, o 1947 – aisiais grįžo į Lenkiją ir apsigyveno Poznanėje.

Asmenybė

Kazimiera buvo laikoma viena žymiausių personalijų tarpukario laikotarpiu Varšuvos literatūriniame gyvenime. Stipri asmenybė, gyvas protas, valios jėga, elegancija, taip pat nenuspėjamumas bendraujant su žmonėmis – visos šios savybės sudarė žavingos, tačiau sunkios asmenybės įspūdį. Jaunystėje ją žavėjo feministiniai, modernūs judėjimai. Visą laiką išliko stipriai tikinti - jautė stiprų ryšį su krikščionių dvasingumu. Iva (taip ją vadino artimieji) turėjo platų draugų ratą, tarp kurių buvo Wiktacy, Juliam Tuwim, Maria Dombrovska (ją savo Dienoraštyje lygino su ispanų mistike šv. Terese Aviliete). Po karo, negalėjo rasti darbo (buvo apgauta, jog naujoje politinėje sistemoje vis dėlto bus atkurta darbo vieta užsienio reikalų ministerijoje), apsigyveno Poznanėje, užsiėmė literatūriniais vertimais (išvertė Getę, Tolstojų) ir anglų kalbos mokymu bei atidžiai sekė politinį gyvenimą (po incidentų Poznanėje 1956 metų birželio mėnesį, kuomet kruvinų susirėmimų metu žuvo streikavę darbininkai, parašė eileraštį Mano širdis buvo pašauta Poznanėje). Paskutiniais gyvenimo metais, po nesėkmingos operacijos, tapo akla.

Kūryba

Iłłakoviczówna kaip poetė atsiskleidė originalia magiška vaizduote, pastabumu, tapybišku ir kinematrografiškai dinamišku sugebėjimu aprašyti, pajaučiant tekstą kaip muzikos ritmą. Rašytoja savo kūryboje taip pat naudojo groteskišką, kartkartėm naivai vaikišką pasakojimo toną. Jos vaizduotė susiformavo vaikystėje, kurią praleido Lietuvos kraštovaizdžio apsputyje. Taip pat buvo paveikta baroko ir romantizmo literatūrinių tradicijų. Iš XX a. lenkų poetų atrodo artimiausias jai buvo simbolistas Boleslavas Lesmian, nors Iłłakoviczówna savo kalbinėje raiškoje aplenkia simbolinius vaizdinius.

Susiejusi savo kūrybą su literatų grupe „Skamander“, išlaikė išskirtinį ir nepakartojamą savo poezijos charakterį. Kitaip nei kaip kita poetė iš „Skamander“ rato, Marija Pawlikowska-Jasnorzewska, retai atskleisdavo betarpišką, moterišką emocingumą. Taigi, Iłłakoviczównos poezija buvo neįprasta dėl savo metafiziškumo, magiškumo. Lenkų poezijoje viena geriausiai įvaldė toninės eilėdaros techniką. Debiutavo dienraštyje Młoda Polska (1911). Kūrybinį brandumą pasiekė tarpukariu, o paskutinės autorinės poezijos knygas išleido jau senatvėje (Šnabždesys, 1966). Kartu su ilgu kūrybiniu laikotarpiu atsiskleidė homogeniška ir išraiškinga poetinė kalba. Eilėraščiuose, kurie buvo parašyti tarpukariu montažo technikos pagalba, reiškiasi sugrįžtantys vizualūs įvaizdžiai ir motyvai, pavyzdžiui, eilėraštyje Apsemta pieva (len. „Zalana łąka).