Jonas Karolis Chodkevičius (balt. Ян Караль Хадкевіч, ukr. Ян Кароль Ходкевич, lenk. Jan Karol Chodkiewicz, rus. Ян Кароль Ходкевич, 1561 (kitur – 1560) m. Vilniuje – 1621 m. rugsėjo 24 d., Chotyne, palaidotas Ostroge, Ukraina) – Jono sūnus, žymiausias XVII a. Abiejų Tautų Respublikos didikų, garsus Lietuvos–Lenkijos karo vadas (nuo 1600 m. lauko etmonas, nuo 1605 m. – Lietuvos didysis etmonas) ir Lietuvos valstybės veikėjas (nuo 1599 m. Žemaičių seniūnas, nuo 1616 m. – Vilniaus vaivada).

Mokėsi Vilniaus akademijoje, 1586–1589 m. kartu su broliu Aleksandru studijavo filosofiją ir teisę Ingolštato (Bavarija, Vokietija) ir Paduvos (Italija) universitetuose. Besimokant Vilniaus akademijoje, Steponas Batoras pastebėjo jo didelius gabumus, kai šis jį pasveikino Kolegijos vardu savo parašyta lotyniška kalba, ir jam išpranašavo: „Tikrai šis jaunuolis bus didelis karys!“

Būdamas Žemaičių seniūnu, 1602 m. Kretingoje pastatė pirmąją bažnyčią ir įkurdino vienuolius bernardinus, kuriems 1605–1617 m. pastatė vienuolyną ir mūrinę bažnyčią. 1609 m. šalia Kretingos dvaro pastatė Karolštato (taip vadinosi Kretinga XVII–XVIII a.) miestą, kuriam suteikė Magdeburgo teisę. Skuode 1614 m. pastatė mokyklą, o Kražiuose įsteigė jėzuitų kolegiją, kuri jo sumanymu turėjo tapti Žemaičių seniūnijos švietimo ir kultūros židiniu. Šalia kolegijos J. K. Chodkevičiaus fundacija 1621 m. pradėta statyti jėzuitų bažnyčia.

Valstybės tarnyba

Baigęs mokslus, buvo paskirtas didžiojo kunigaikščio rūmų taurininku. Jis atsidėjo karinei literatūrai, mūšių planų bei schemų sudarinėjimui, praktiškam rūmų kariuomenės kariniam mokymui. 1595 m. numalšino kazokų maištą Ukrainoje, sėkmingai žygiavo į Moldaviją. Paskirtas lauko, vėliau – didžiuoju etmonu, 1601–1609 m. vadovavo LDK kariuomenei kovose su Švedija dėl Livonijos žemių.

Labiausiai jį išgarsino 1605 m. Kirchholmo (Salaspilio) mūšyje pasiekta triuškinanti pergalė prieš Švedijos karaliaus Karolio IX vadovaujamą kariuomenę bei paskutinysis mūšis ties Chotynu (prie Dniestro, Ukraina), kuriame jo vadovaujama jungtinė Abiejų Tautų Respublikos kariuomenė sėkmingai atrėmė gausesnės Turkijos ir Krymo totorių kariuomenės puolimą.

Nutraukus kovas su švedais, vadovavo Lenkijos–Lietuvos kariuomenės žygiams į Maskvą.