James Marshall „Jimi“ Hendrix (1942 m. lapkričio 27 d. – 1970 m. rugsėjo 18 d.) – amerikiečių gitaristas, dainininkas, dainų autorius ir prodiuseris.

Daugelis pripažįsta, jog Jimi Hendrix buvo svarbiausias muzikantas populiariosios muzikos istorijoje, grojęs elektrine gitara. Jis 1992 metais pateko į „Rokenrolo šlovės muziejų“.

Jimi Hendrix stengėsi sujungti tai, ką jis vadino „žeme – bliuzą, džiazą ir funk muzikos stilių, su savo ilgomis gitaros kompozicijomis, kuriuose jaučiasi stiprus psichodelikos prieskonis, jo paties vadintomis „visata“. Gitaristas pradėjo naudoti įrašų studiją kaip pagalbinę priemonę, padedančią savo muzikos idėjoms išreikšti; jis buvo vienas iš pirmųjų bandžiusiųjų ir plėtojusiųjų muzikos efektus, tokius kaip stereofonija, kūrinių įrašymo metu. Džimio muzikai būdingas stiprus garsas, didelė jėga, įvairių gitaros efektų panaudojimas ir preciziškas atlikimas.

Ankstyvieji metai

Džimis Hendriksas gimė 1942 metais lapkričio 27 dieną Sietle, JAV. Iš pradžių jis buvo užregistruotas kaip Johnny Allen Hendricks, tačiau vėliau tėvai jį pervadino į James Marshall Hendrix. Džimis vaikystėje buvo apibūdinamas kaip drovus ir jautrus vaikas, daugiausia dėl šeimyninių problemų – jo tėvai išsiskyrė, kai jam buvo devyneri, dar vėliau jį sukrėtė mamos mirtis – ir tada visą JAV apėmusių rasistinių nuotaikų.

Baigęs vidurinę, Džimis Garfildo aukštosios mokyklos taip ir nesugebėjo baigti – buvo išmestas. Pats atlikėjas teigė, jog dėl rasizmo, jis gaudavo blogus pažymius, dėl kasdienės rutinos nelankė pamokų. Dėl to jis ir buvo išmestas.

Vaikystėje Hendrikso dievukas buvo Elvis Preslis. Bliuzu jis susidomėjo beklausydamas Muddy Waters ir Lightnin Hopkins plokštelių, pasiskolintų iš tėvo fonotekos. Gitarą pirmąkart į rankas paėmė keturiolikos: tai buvo sulūžęs akustinis instrumentas tik su viena styga. Vėliau pamatęs sūnaus entuziazmą, tėvas nupirko baltą Supro Ozark gitarą. Džimis mokėsi groti žiūrėdamas gyvai transliuojamus Chuck Berry ir Elvio Preslio pasirodymus. Greitai tobulėdamas, buvo priimtas į keletą vietinių grupių.

Būdamas kairiarankis atlikėjas, tačiau grodamas su dešiniarankiams pritaikyta gitara ir tik jam būdingais ypatingai galingais gitaros solo, Džimis Hendriksas patraukė visuomenės dėmesį. Gitaristo pirmasis viešas pasirodymas buvo su bevardė grupe grojant vienoje sinagogoje. Tačiau greitai jis buvo iš jos išmestas dėl savo „išsišokimų“ – grupės nariams Džimio dvidešimties minučių improvizuoti gitaros solo pasirodė nepriimtini.

Tik sulaukęs pilnametystės, atlikėjas pateko į teisėsaugos akiratį dėl automobilių vagysčių. Jam buvo iškeltas ultimatumas: arba stoja į armiją, arba privalės dvejų metų bausmę atlikti kalėjime. Džimis 1961-ųjų metų kovo 31 dieną įstojo į armiją. Tačiau ten buvo charakterizuojamas kaip labai neatsakingas eilinis: miegojo per savo budėjimus, nepaisė vidaus taisyklių, jam nuolat reikėjo priežiūros. Tarnyboje būsimoji gitaros žvaigždė susitiko bosine gitara grojantį eilinį Billy Cox ir su juo sukūrė The King Kasuals grupę, kurioje abu grojo savo malonumui, kad praskaidrintų monotonišką armijos rutiną.

Veikla po armijos

Išmestas iš armijos (manoma, jog jį išmetė dėl to, kad Džimis pamelavo esąs homoseksualus), gitaristas su savo naujuoju partneriu Billy Cox persikėlė į Klarksvilį, Tenesio valstiją. Ten grojo baruose įvairius bliuzo kūrinius, tačiau netrukus dėl pinigų stygiaus gitaristų duetas Klarksvilį „iškeitė“ į Nešvilį, tikiedamiesi, jog ten pagaliau juos aplankys sėkmė. Vėliau Džimis paliko The King Kasuals ir grojo daugybėje kitų grupių kaip pagrindinis vokalistas bei gitaristas. Tai neatnešė jam daug pinigų ir šlovės, tačiau gitaristas pasisėmė neįkainojamos patirties.

Po kiek laiko Džimis Hendriksas išvyko iš Nešvilio į Niujorką. Ten jis pradėjo koncertuoti Harleme, susipažino su savo būsimąja drauge Lithofayne Pridgeon. Netrukus gavo savo pirmąjį apdovanojimą. Nors jis Džimiui suteikė pasitikėjimo savimi, tačiau įsitvirtinti viename didžiausių pasaulio miestų jam sekėsi ypatingai sunkiai.

1966 metais Hendriksas pagaliau suformavo savo grupę, užuot ieškojęs naujos, kurioms visoms vis kažkuo neįtikdavo. Grupė vadinosi Jimmy James and The Blue Flames ir buvo suformuota iš Niujorke Džimio sutiktų žmonių, įskaitant ir penkiolikmetį pabėgėlį iš Kalifornijos. Jie koncertuodavo įvairiuose didmiesčio vietose, nors iš pradžių atlikdavo pasirodymus tik kavinėje „Cafe Wha?“. Džimio grupė greitai tapo žinoma vietiniu mastu. Tam labai pasitarnavo darbas su keliais žinomesniais atlikėjais, pažintis su Frank Zappa.

The Jimi Hendrix Experience

1966 metais Džimis Hendriksas viename klube susipažino su The Rolling Stones gitaristo Keito Ričardso drauge Linda Keith. Ji parekomendavo Hendriksą savo vaikino grupės prodiuseriui ir vadybininkui, tačiau jie nieko „užkabinančio“ nepamatė. Tada apie Džimį buvo papasakota The Animals bosistui Chas Chandler, kurio kontraktas su šia grupė jau skaičiavo paskutines dienas. Chas Chandler patiko JAV tada populiari folk stiliaus daina „Hey Joe“ ir jis liepė ją Hendriksui perdaryti, kad jaustųsi roko prieskonis.

Sužavėtas Džimio versijos, jis jaunąjį talentą išsivežė į Londoną, kur gitaristas pasirašė kontraktą. Tada vadybininkas surado gitaristą-bosistą Noel Redding bei būgnininką Mitch Mitchell ir iš trejeto žmonių suformavo The Jimi Hendrix Experience. Netrukus Chas Chandler naująją grupę pristatė Eric Clapton, kuris tik ką buvo suformavęs grupę Cream. Eric Clapton, pasitaręs su kitais grupės nariais, leido Džimiui Hendriksui dalyvauti keliuose Cream pasirodymuose.

Po sėkmingų pasirodymų, Hendrikso vardas tapo plačiai žinomas visame Londone. Mokėjimas patraukti dėmesį ir virtuoziškumas pelnė jam pagarbą tarp gerai žinomų atlikėjų.

1967 metais The Jimi Hendrix Experience išleido pirmąjį albumą „Are you Experienced?“. Kai albumas oficialiai išėjo, Hendriksas su grupe apkeliavo Jungtinę Karalystę ir kai kurias Europos šalis. Tų pačių metu birželio 4-ąją dieną Džimis koncertavo paskutinįjį kartą prieš išvykdamas į JAV. Jo koncerto atėjo pažiūrėti tokios žvaigždės kaip George Harisson, Paul McCartney, Eric Clapton. Albumas Anglijoje pasiekė antrąją vietą.

Tais pačiais metais kaip ir pirmasis, išėjo antrasis grupės albumas „Axis: Bold as Love“, JAV pasiekęs trečiąją, o Anglijoje penktąją vietas.

1968 metais pasirodė trečiasis albumas „Electric Ladyland“. Jis JAV pasiekė pirmąją, o Anglijoje penktąją vietas. Po albumo išleidimo grupę paliko vadybininkai, o Hendriksas pradėjo naudoti neįprastus instrumentus bei muzikinius efektus.

Noel Redding jautėsi gniuždomas fakto, jog jis negroja su savo mylimiausiu instrumentu – gitara. Dėl šios priežasties jis sukūrė savo grupę Fat Mattress, nors tuo metu dar kartais grodavo ir Jimi Hendrix Experience. Tačiau Džimio santykiai su kolega šalo, jie vienas su kitu matydavosi vis rečiau. 1969 metais, po vieno audringai pasibaigusio koncerto, Noel Redding paskelbė pasitraukiąs iš Hendrikso grupės.

Vudstokas

Jimi Hendriksas tapo plačiai žinomas, todėl buvo pakviestas į Vudstoko festivalį kaip vienas pagrindinių atlikėjų. Nors jis turėjo koncertuoti sekmadienį, dėl didžiulių liūčių ir logistinių problemų, pasirodė tik pirmadienį, 1969 metų rugpjūčio 18 dieną. Pirmadienis daugeliui buvo darbo diena, todėl iš pusės milijono festivalio dalyvių liko tik apie 180 tūkstančių. Tačiau daugelis jų net neplanavo likti visame koncerte, tiesiog tenorėjo kelias minutes pažiūrėti į gyvą legendą. Hendriksas buvo pristatytas kaip atvykęs su Jimi Hendrix Experience, tačiau pats atlikėjas greitai patikslino pavadinimą į Gypsy Sun and Rainbows ir pradėjo savo karjeroje ilgiausią 2 valandų pasirodymą, kuris buvo palydėtas dideliais techniniais nesklandumais.

Ypač didelį ažiotažą sukėlė nacionalinio JAV himno atlikimas. Himno grojimas buvo garsus ir „aštrus“, palydimas panašių į karo garsų (kulkosvaidžių šaudymo, bombų sproginėjimo, riksmų). Kai kurie žmonės manė, jog Hendriksas taip parodė savo nepasitenkinimą JAV visuomene, atlikimą vadino pasityčiojimu iš visų Valstijų. Pats atlikėjas tvirtino, kad tai niekaip nesusiję su politika, esą tai buvo tik kitokia himno interpretacija.