Jascha Heifetzas (1901 m. vasario 2 d. – 1987 m. gruodžio 11 d.) – pasaulinio garso smuikininkas, virtuozas, vunderkindas.

Jascha Heifetzas buvo vienas garsiausių XX a. smuikininkų, dažnai vadinamas smuiko karaliumi arba XX a. Paganiniu. Pasižymėjęs išskirtiniu virtuoziškumu ir emocionalumu jis tapo atlikėjo idealu daugeliui pasaulio koncertų salių klausytojų. Pradėjęs savo gyvenimo kelią Vilniuje, šį miestą J. Heifetzas išgarsino visame pasaulyje ir tapo vienu ryškiausių Lietuvos sostinės ambasadorių.

Gimė Vilniuje. Sulaukęs vos trejų metų iš savo tėčio Ruvimo Heifetzo gavo smuikelį ir buvo pradėtas mokyti groti. 1906 metais gabus vaikas priemamas į Vilniaus imperatoriškos rusų muzikos draugijos mokyklą, kur smuiką studijuoją pas L. Auerio mokinį Elia Malkiną. Nepaprastai spartus J. Heifetzo kūrybinis brendimas leido jam greitai baigti mokyklą. Puikiai išlaikęs baigiamąjį egzaminą, muzikos mokyklą jis paliko sulaukęs vos aštuonerių metų. Pirmasis didelis viešas J. Heifetzo pasirodymas įvyko Kaune, kur 1909 metų gegužės 2 d. jis griežė labdaringame koncerte. Spauda rašė: „mažametis smuikininkas Heifetzas sukėlė tikrą furorą. Jam tik aštuoneri; tai nuo žemės vos matomas, neseniai pradėjęs kalbėti vaikas, o jau drąsiai išeina į sceną ir griežia Mendelssohno koncertą, Sarasates fantaziją „Faustas“. Ir kaip griežia! Stryko štrichas drąsus, mažas strykas teisingai išdėstomas, atlikimas toks muzikalus, jog malonu klausytis. Publika žavėjosi talentingu berniuku ir tik skėsčiojo rankomis, iš kur toks fenomenas atsirado“. 1910 metais su šeima išvyko į Peterburgą, kur nemokamus mokslus direktoriaus Aleksandro Glazunovo dėka tęsė konservatorijoje pas Joanesą Nalbandianą, o vėliau patęko į legendinio pedagogo Leopoldo Auerio klasę.

Ankstyvoji karjera

J. Heifetzas studijų metais rodęs absoliučiai išskirtinį progresą greitai tapo konservatorijos pažiba ir pradėjo koncertuoti po visą Rusijos imperiją. 1911 metais J. Heifetzas debiutuoja Odesoje. Visi muzikos mylėtojai norėję išgirsti jau legendomis palydimą vunderkindą niekaip negalėjo tilpti į salę. Prie bilietų kasų netgi kilo peštynės dėl galimybės patekti į Jaschos pasirodymą.

Netrukus sekė koncertai Europoje, o 1913 metais jis pirmą kartą grojo su orkestru, atlikdamas P. Čaikovskio koncertą smuikui su Berlyno simfoniniu orkestru.

Būdamas dvylikos metų, jaunuolis labai įspūdingai atlikdavo P. Čaikovskio, H. W. Ernsto, M. Brucho koncertus, virtuozines N. Paganinio, P. Sarasates, F. Kreislerio pjeses, taip pat filosofinės pajautos reikalaujančius J. S. Bacho kūrinius, stebindamas klausytojus ir recenzentus garso sodrumu bei grožiu, frazavimo lankstumu, techniniu virtuoziškumu, griežimo lengvumu, skoningumu ir artistiškumu – tuo, ką savo mokiniams diegė L. Aueris.

Emigracija ir pasaulinis pripažinimas

1914 metais Europoje kilęs karas sukaustė muzikinį gyvenimą, J. Heifetzas su tėvu grįžo į Peterburgą ir tęsė studijas bei koncertavo. 1915 metų vasarą, L. Auerio mokiniai lydimi profesoriaus koncertavo Norvegijoje. 1917 metų vasarą J. Heifetzas sulaukė pasiūlymo vykti koncertams į Jungtines Amerikos Valstijas. Pasinaudoję galimybe ištrūkti iš karo kamuojamos Europos bei revoliucinėmis nuotaikomis gyvenančios Rusijos, Heifetzai išsirengė į ilgą, du mėnesius trukusią kelionę, ir per Sibirą bei Japoniją galiausiai nuvyko į JAV.

Pirmasis Heifetzo koncertas, pretižinėje New Yorko „Carnegie Hall“ salėje 1917 m. spalio 27 d. susilaukė išskirtinio dėmesio ir labai entuziastingų vertinimų tiek iš publikos, tiek iš spaudos.

Po debiuto Niujorke J. Heifetzas tapo vienas ryškiausių muzikantų pasaulyje. Prestižinės salės kvietė jį koncertuoti, o jo griežimą įrašinėjo garsiausios garso įrašų kompanijos. 1920 metais J. Heifetzas pirmą kartą koncertavo Londone, 1921 m. gastroliavo po Australiją, 1923 m. jo smuikas buvo girdimas Azijos šalyse, kiek vėliau Lotynų Amerikoje ir Artimuosiuose Rytuose. 1925 metais Heifetzas gavo Amerikos pilietybę ir liko gyventi šioje šalyje. Jo namais tapo Beverly Hillso miestas, Kalifornijoje, kur jis apsistojo iki pat gyvenimo pabaigos.

J. Heifetzas grojo Stradivarijaus, Gvarnieri smuikais. Draugavo su kompozitoriais broliais Geršvinais. Gastroliavo visame pasaulyje. 1959 metais grojo Jungtinių tautų organizacijos jubiliejiniame koncerte. Jo gimimo šimtmečiui pažymėti Vilniuje greta prezidentūros atidengta memorialinė lenta.

Šeimyninis gyvenimas

1928 metais Heifetzas vedė nebyliojo kino žvaigždę Florence Vidor. Pora susilaukė dviejų vaikų – dukters Josefos ir sūnaus Roberto. Tėtis abu juos mokė groti smuiku, tačiau profesionaliais atlikėjais jie netapo. 1945 metais Jascha ir Florence išsiskyrė. Antrąjį kartą J. Heifetzas vedė 1947 metais. Kartu savo antrąja žmona Frances Spiegelberg jis susilaukė antrojo sūnaus, kurį pavadino Josephu. Su antrąja žmona jis taip pat išsiskyrė – 1962 metais.