Janas Dlugošas (lenk. Jan Długosz; 1415 m. gruodžio 1 d. Bžežnica, Radomo pavietas – 1480 m. gegužės 19 d. Krokuva) – lenkų kronikininkas, istorikas ir diplomatas.

Bajoras, kilęs iš Vieniavos herbo giminės. Tėvas Jonas Dlugošas iš Niedzielsko, riteris, Žalgirio mūšio dalyvis. Mūšyje jis paėmė į nelaisvę Brandenburgo komtūrą Markvardą Zalsbachą ir už tai gavo valdyti Bžežnicos seniūniją. Su dviem žmonomis jis turėjo 12 vaikų, iš kurių trys turėjo Jano vardą. Vyriausiasis tapo lenkų istoriografijos tėvu.

Janas mokėsi Novy Korčino (dab. Švento Kryžiaus vaivadija), kurio seniūnas iš pradžių buvo tėvas, parapinėje mokykloje. 1428–1431 m. studijavo Krokuvos universitete, tačiau jokio laipsnio neapsigynė. Nuo 1431 m. būsimojo kardinolo Z. Olešnickio dvariškis, viešasis notaras, 1439–1455 m. sekretorius, kancleris. Globėjui 1455 m. mirus perėjo į tarnybą karaliaus rūmuose.

1435–1478 m. dalyvavo įvairiose diplomatinėse misijose bei derybose su Roma, Vokiečių ordinu, Čekija, Vengrija. Nuo 1467 m. Kazimiero Jogailaičio sūnų auklėtojas.

Nuo 1436 m. Krokuvos kanauninkas, 1440 m. įšventintas kunigu. 1479 m. karaliaus nominuotas Lvovo arkivyskupu, bet mirė nesulaukęs popiežiaus patvirtinimo.

Istorikas

J. Dlugošas sukaupė vertingų, dažniausiai nepasiekusių mūsų laikų, dokumentų ir nuorašų rinkinių apie Lenkijos ir Vokiečių ordino santykius 1339–1422 m. (Lites ac res gestae inter Polonos Ordinemque Cruciferorum 1440–1480, išleista 1855–1856 m., priedai 1880 m., 3 t. 1890–1935 m.), Žalgirio mūšyje paimtų kryžiuočių vėliavų aprašymus (Banderia Prutenorum), Lenkijos herbų aprašus ir atvaizdus (Insignia seu clenodia incliti Regni Poloniae 1458–1480, išleista 1851 m., 1885 m., 1931 m.), Krokuvos vyskupijos beneficinių aktų knygą (Liber beneficiorum dioecesis Cracoviensis 1470–1480, išleista 1863–1864 m.) Parengė šv. Stanislovo (išleista 1511 m.), šv. Kunigundos (Kingos, išleista 1887 m.), Krokuvos, Plocko, Poznanės vyskupų bei Gniezno arkivyskupų, kardinolo Z. Olešnickio ir kitų gyvenimų aprašymus (Vitae episcoporum Poloniae, išleista 1887 m.).

Daug rašė apie Lietuvą, apibūdino senąją lietuvių religiją.

Kronika

Svarbiausias veikalas – 12 knygų Lenkijos kronika nuo legendinių laikų iki 1480 m. „Garbingos Lenkijos karalystės metraščiai arba kronikos“ (Annales seu cronicae incliti Regni Poloniae 1455–1480 m., pradėta leisti 1615 m., visas leidimas 1701–1703 m. ir 1873–1878 m., vertimas lenkų kalba Roczniki, czyli kroniki sławnego Królestwa Polskiego 1867–1869 m. Naujas kritiškas leidimas pradėtas 1964 m., jo lenkiškas vertimas – 1961–2006 m. Lietuvių kalba fragmentai spausdinti 1955 m., 1996 m.

Kronikoje gausiai panaudotos daugelis istorinių šaltinių – lenkų kronikos, lietuvių, Rusios, čekų, vengrų, kryžiuočių ir kt. metraščiai bei kronikos, įvairūs jam prieinami dokumentai, amžininkų liudijimai. Spėjama, kad žinių surinko ir iš Krokuvoje studijuojančių lietuvių, Lietuvoje gyvenusių Kazimiero Jogailaičio dvariškių.

Medžiaga išdėstyta išlikusių Livijaus dekadų pavyzdžiu. Nors yra chronologijos, genealogijos, toponimikos ir kitų netikslumų, politinių aktualijų sukeltų nuostatų, šis veikalas – vienas svarbiausių ir nuosekliausių Lietuvos istorinių šaltinių, ypač nuo 1382 m. Pirmoji žinia apie lietuvius datuojama 1205 m.

Vienas pirmųjų išdėstė romėniškąją lietuvių kilmės teoriją. Smulkiai aprašyti Vytauto ir Jogailos nesutarimai, 1387 m. Aukštaičių ir 1413–1417 m. Žemaičių krikštas, 1410 m. Žalgirio mūšis. Greta objektyvių, kitais šaltiniais patvirtintų žinių, Kronikoje yra tendencingų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politikos vertinimų, spėjama, daugiausia dėl globėjo Z. Olešnickio įtakos. Kronika padarė poveikį daugeliui Vidurio Rytų Europos viduramžių istoriografų.