Isakas Levitanas (rus. Исаак Ильич Левитан, 1860 m. rugpjūčio 30 d. Kybartuose, Kauno gubernija – 1900 m. rugpjūčio 4 d. Maskvoje, Rusija) – lietuvių ir rusų tapytojas peizažistas.

Biografija

Gimė 1860 m. rugpjūčio 18 (30) d. išsilavinusių, tačiau neturtingų žydų šeimoje, vienkiemyje netoli Kybartų. Tėvas dėstė prancūzų ir vokiečių kalbas Kaune, o vėliau dirbo vertėju statant geležinkelio tiltą Kybartuose.

Apie 1870 m. šeima persikėlė gyventi į Maskvą. 1873 m. Isakas Levitanas įstojo į Maskvos tapybos, skulptūros ir architektūros mokyklą, kurioje nuo 1871 m. jau mokėsi brolis Avelis Levitanas. Studijavo pas žymius to meto dailininkus Vasilijų Perovą, Aleksejų Savrasovą, Vasilijų Polenovą.

1875 m. mirus motinai ir sergant tėvui, dailės mokykla, kaip daug pasiekusius mokinius (Isaką ir Avelį), rėmė finansiškai, o 1876 m. nebereikalavo pinigų už mokslą dėl prastos materialinės šeimos padėties. 1877 m. mirė tėvas. Mokykla toliau rėmė dailininką. 1885 m. I. Levitanas mažuoju sidabro medaliu baigė mokslus.

1889–1890 m. lankėsi Prancūzijoje ir Italijoje. Vėliau grįžo į Maskvą, bet 1892 m. dėl religinės situacijos turėjo persikelti gyventi į Tverės, vėliau – į Vladimiro guberniją. Nuo 1891 m. Kilnojamųjų dailės parodų draugijos, nuo 1897 m. grupuotės „Miuncheno secesija“ narys.

1898 m. pradėjo dėstyti tapybą Maskvos tapybos, skulptūros ir architektūros mokykloje, suteiktas akademiko vardas. 1900 m. su mokiniais tapydamas etiudus peršalo ir mirė. Buvo palaidotas senose žydų kapinėse Maskvoje, vėliau perlaidotas Novodevičės kapinėse šalia draugų: dailininko Michailo Nesterovo ir rašytojo Antono Čechovo.

1977 m. sausio 25 d. Kybartuose atidengtas paminklinis biustas (skulpt. Bronius Vyšniauskas, arch. Rimvydas Vyšniauskas).

Kūryba

Isakas Levitanas vienas žymiausių to metų Rusijos imperijos peizažistų, puikus koloristas. Sukūrė daugiau kaip 1000 tapybos darbų: vadinamųjų nuotaikos peizažų („Rudens diena. Sokolnikai“ 1879 m., „Tiltelis. Savino slabada“ 1883 m.), kuriems būdinga plenerinės tapybos estetika, lyrinis filosofavimas, psichologinis sodrumas. Nutapė peizažų su cerkvėmis, kuriuose šventyklų pastatai darniai įsilieja į gamtą („Vakaro varpas“ 1892 m.), simbolizuoja žemiškąjį mirtingumą („Prie akivaro“, „Vladimirka“, abu 1892 m., „Ties amžinuoju atilsiu“ 1894 m.). Brandžiojo laikotarpio kūriniuose paprastas peizažo motyvas paverčiamas archetipiniu Rusijos vaizdu („Beržų giraitė“ 1889 m.), vėlyvojo laikotarpio paveiksluose žymi kolorito kaita („Ežeras. Rusija“ 1900 m.).