Henrikas Senkevičius (arba Henrikas Sienkievičius, lenk. Henryk Sienkiewicz, pilnas vardas: lenk. Henryk Adam Aleksander Pius Sienkiewicz, 1846 m. gegužės 5 d., Wola Okrzejska, Lenkijos Kongreso karalystė, Rusijos imperija – 1916 m. lapkričio 15, Vevey, Šveicarija) – lenkų rašytojas. 1905 m. gavo Nobelio literatūros premiją. Jis buvo šeštasis rašytojas, gavęs šią premiją.

Slapyvardis „Litwos“. Kilęs iš totorių, apsigyvenusių Lietuvoje XV ir XVI amžiuje, bajorų (herbas „Oszyk“). Varšuvoje baigė gimnaziją. 1866–1870 m. mokėsi Medicinos ir Istorijos-Filologijos fakultetuose pagrindinėje mokykloje (nuo 1869 m. Varšuvos universitetas).

Spaudoje, dar būdamas studentu, debiutavo savaitraštyje „Przegląd Tygodniowy“. Nuo 1873 m. nuolatinis „Gazeta Polska“ feljetonistas. Nuo 1874 ėmė vadovauti savatraščio „Niwa“ literatūriniam skyriui. Vėliau, nuo 1882 m. – konservatyvaus laikraščio „Žodis“ (lenk. Słowo) redaktorius.

1881 m. vedė Mariją Szetkiewicz, kuriai 1885 m. mirus nuo tuberkuliozės, liko su dviem vaikais. 1888 m., kai anoniminis gerbėjas suteikė jam 15 tūkstančių rublių, sukūrė savo žmonos vardo fondą, iš kurio mokėjo stipendijas tuberkulioze sergantiems kultūros veikėjams. 1893 m. įvyko antrosios vedybos su Marija Wołodkowicz iš Odesos, kurios 1895 m. baigėsi skyrybomis žmonos iniciatyva. 1904 m. dar viena santuoka su Marija Babska.

1876–1879 lankėsi JAV, kur daug bendravo su jaunimu, nemažai keliavo, stebėjo tragišką emigrantų likimą. Grįžęs į Europą kurį laiką gyveno Paryžiuje, 1879 lankėsi Lvove, pabuvojo Venecijoje ir Romoje. Nuo to laiko daug keliavo, keitė gyvenamąją vietą: Austrija, Anglija, Italija, Lietuva, Prancūzija, Šveicarija, 1886 m. – Rumunija, Bulgarija, Turkija, Graikija. 1891 m. keliavo po Afriką, buvo Egipte ir Zanzibare.

1914 m. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, išvažiavo į Šveicariją. Ėmė vadovauti Paramos nukentėjusiems nuo karo Lenkijoje komiteto veiklai. Stengėsi paveikti Europos ir Amerikosšalių viešąją nuomonę Lenkijos naudai.

Mirė 1916 m. Šveicarijoje, Veve miestelyje, nebaigęs rašyti „Legionų“. Palaidotas Šveicarijoje vietinėje katalikų parapijoje, o 1924 m. palaikai perkelti į Varšuvos Šv. Jono katedros rūsį.

Kūryba

Sienkievičius savo kūrybinę veiklą pradėjo pozityvistinėmis novelėmis, kurios iškėlė jį į ano meto žymiausius realistus. Novelėse daugiausia dėmesio skyrė kaimo ir dvaro santykiams, ankstyvuosiuose apsakymuose vaizdavo patriarchalinės buities nykimą, valstiečių likimus. Rašytojas sielojosi dėl liūdno liaudies talentų likimo, smerkė vakarinių lenkų prievartinį germanizavimą, su širdgėla rašė apie vargus Amerikoje. Daugeliui jo novelių būdinga tragiška pasaulėjauta ir patriotinis patosas, jos dramatiškos, emocionalios, pasižymi aštriu siužetu, motyvuotu psichologizmu, darnia kompozicija, išdailinta, glausta kalba. Vėliau Sienkievičius netikėtai perėjo prie istorinio romano, bandydamas suprasti lenkų tautos ir Lenkijos valstybės nusilpimą.

• Novelės ir apsakymai: „Laiškai iš kelionės“ (1876–1878), „Eskizai anglimi“ (1877), „Janko muzikantas“ (1879), „Orso“ (1879), „Dėl duonos“ (1880), „Jūros švyturio sargas“ (1883), „Dykumose ir giriose“.

• Romanai: istorinė trilogija 1. „Ugnimi ir kalaviju“ (1883–1884), 2. „Tvanas“ (1884–1886), 3. „Ponas Volodyjevskis“ (1887–1888), „Be dogmos“ (1895), „Quo vadis“ (1896), „Kryžiuočiai“ (1900), „Atsitikimas iš amerikoniško gyvenimo".