Helena P. Blavatskaja (rus. Елена Петровна Блаватская, angl. H. P. Blavatsky; g. 1831 m. rugpjūčio 12 d. – m. 1891 m. gegužės 8 d.) – iš Rusijos kilusi mokslininkė, religijos filosofė, orientalistė, teosofijos judėjimo pradininkė. Plačiai domėjosi okultizmu, spiritualizmu, laikoma viena svarbiausių asmenybių, įvedusių Theravados budizmą į Vakarų pasaulį, bei viena Naujojo Amžiaus sąjūdžio įkvėpėjų.

Gimė Dnepropetrovske, vokiečių kilmės didikų von Hahn šeimoje. Kadangi tėvas buvo karininkas, daug keliavo. Nuo mažumės skaitė daug knygų, susidomėjo okultizmu. 1849 m. ištekėjo už Jerevano vicegubernatoriaus Nikiforo Blavatskio. Tačiau Helena netrukus pabėgo nuo vyro, išvyko į Odesą, vėliau į Stambulą, keliavo po Egiptą, Europą, vėliau – po Meksiką, Pietų Ameriką, 1852 m. pirmą kartą lankėsi Indijoje. Gyveno Anglijoje, Prancūzijoje, JAV. Buvo nuvykusi į Tibetą.

1873 m. Blavatskaja susipažino su Henriu Okoltu, o 1875 m. su juo ir Viljamu Džadžu įkūrė Teosofų draugiją, kurios paskirtis buvo skleisti teosofiją – intelektualinį, panteistinį pasaulio pažinimą, ezoterinį religijų tyrinėjimą, pasaulio tautų ir kultūrų bendrystės supratimą. 1878 m. Blavatskaja draugijos būstinę perkėlė iš Niujorko į Bombėjų. Indijoje platino šalies nepriklausomybės idėją, skatino budizmo, vedinio hinduizmo atgimimą.

Mirė 1891 m., susirgusi gripu. Kūnas kremuotas.

Svarbiausias veikalas – The Secret Doctrine, the Synthesis of Science, Religion and Philosophy (1888 m.).