Džanis Rodaris (Gianni Rodari; 1920 spalio 23 d. – 1980 balandžio 14 d.) – italų žurnalistas ir rašytojas. Išgarsėjo literatūrine pasaka „Čipolino nuotykiai“ (1951 m.).

Biografija

Dž. Rodaris gimė mažame Omenos miestelyje Šiaurės Italijoje, kepėjo šeimoje. Tėvas mirė, kai Džanis buvo 10–ies. Našlaičiais liko dar du broliai Cezaris ir Marijo.

Vaikystėje buvo silpnas ir ligotas, todėl vietoj žaidimų su bendraamžiais dažnai rinkdavosi skaitymą, mokėsi groti smuiku. Jau ankstyvoje paauglystėje perskaitė Nyčės, Šopenhauerio kūrinius. Taip pat skaitė Lenino ir Trockio darbus. Būdamas 17–os, po trejų mokslo metų seminarijoje pradėjo mokytojauti kaimo mokyklose. Nuo 1939 m. kurį laiką mokėsi Milano universiteto filologijos fakultete.

Dėl silpnos sveikatos Dž. Rodaris buvo atleistas nuo karinės tarnybos. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui įstojo į fašistų partiją. Tačiau po dviejų artimų draugų mirties ir brolio Cezario išsiuntimo į koncentracijos stovyklą pradėjo dalyvauti pasipriešinime ir 1944 m. įstojo į Italijos komunistų partiją.

1953 m. Dž. Rodaris vedė Mariją Terezą Ferretti. 1957 m. jiems gimė dukra Paola.

Rašytojas mirė 1980 m. chirurginės operacijos metu Romoje.

Veikla

1945–1947 m. dirbo „L‘Ordien Nuovo“ žurnale. 1947 m. Dž. Rodaris pradėjo dirbti žurnalistu komunistų laikraštyje „L'Unita“. Vėliau redagavo šio laikraščio priedą vaikams „La domenica dei Piccoli“. Persikėlęs į Romą ir partijai paskyrus, 1950–1953 m. rašytojas vadovavo vaikų laikraščiui „Il pioniere“. Nuo 1956 m. iki gyvenimo pabaigos Rodaris dirbo laikraščio „Pease sera“ redakcijoje.

1952 m. pirmą kartą lankėsi Sovietų sąjungoje, kur vėliau atvažiuodavo dažnai. Taip pat daug keliavo po Kiniją, Bulgariją.

1957 m. Dž. Rodaris baigė žurnalistikos studijas.

1966–1969 m. knygų neleido, bet visą laiką dirbo pedagoginį darbą su vaikais.

Kūryba

1948 m. pradeda rašyti eilėraščius vaikams. Spausdina juos periodikoje. 1951 m. išeina pirmoji eilėraščių knyga – „Linksmų eilėraščių knyga“. Taip pat išleidžiami kiti rinkiniai: „Eiliuotų nonsensų traukinys“ (1952) ir „Eiliuoti nonsensai danguje ir žemėje“. Eilėraščiai iš šių rinkinių išgarsino Dž. Rodarį Italijoje, buvo įtraukti į mokyklines programas. Liaudies kūrybą primenančiose eilėse rašytojas vienas pirmųjų ėmė vartoti nonsensą. „Eiliuoti nonsensai danguje ir žemėje“, iliustruoti Bruno Munari, laikoma viena gražiausių knygų vaikams. Pats autorius ją dedikavo dukrai Paolai ir kitiems pasaulio vaikams.

Dž. Rodario kūrybai būdingiausias literatūrinės pasakos žanras. Didžiausio tarptautinio pripažinimo sulaukė jo pasaka apysaka „Čipolino nuotykiai“ (1951), kuri dėl savo politinės potekstės buvo labai populiari komunistinėse šalyse. Kitos literatūrinės pasakos – „Dželsominas melagių šalyje“ (1958), „Žydrosios Strėlės kelionė“ (1959), „Tortas danguje“ (1966) – pasižymi hiperbolėmis, netikėtais sugretinimais.

Kita svarbi kūrybos dalis – trumpos pasakaitės. Kūrinį „Pasakos telefonu“ (1962) sudaro 70 trumpų pasakėlių, kurias senjoras Bjankis seka savo dukrai telefonu, kai yra išvykęs. Pasakos skiriasi savo temomis ir žanrais. Gana didelę dalį sudaro pasakos apie keistuolius, taip pat stebuklinės pasakos.

„Fantazijos gramatika“ – pedagoginis Dž. Rodario kūrinys. Autorius pakviečia tarsi į rašytojo dirbtuves, dalinasi savo kūrybos principais, skatina suaugusius jau su pačiais mažiausiais vaikais kartu kurti pasakas. Knygoje pateikiami praktiški patarimai nuo ko pradėti ir kaip fantazuoti. Kadangi rašytojas pats dirbo su vaikais, „Fantazijos gramatika“ paremta gyvenimiška patirtimi.

1970 m Dž. Rodaris gavo prestižinį vaikų literatūros apdovanojimą – Hanso Kristiano Anderseno premiją.