Ferdinandas Ruščicas (Ferdynand Ruszczyc, 1870 m. lapkričio 27 d. Bogdanove, Baltarusijoje – 1936 m. lapkričio 30 d.) – dailininkas.

1882 – 1890 m. mokėsi klasikinėje Minsko Lietuvių gimnazijoje, kurią baigė aukso medaliu. Dvejus metus studijavo Peterburgo teisės fakultete, vėliau ten pat penkerius metus mokėsi Menų akademijoje. F. Ruščicui vadovavo prof. Kuindži. 1908 m. dailininkas išvyko iš Krokuvos į Vilnių ir gyveno Vilniaus gatvėje, Tilto g. kampe, Lenskio namuose. F. Ruščicas aktyviai dalyvavo Vilniaus Seimo darbe, turinčiame apibrėžti Vilniaus krašto statusą Lenkijos atžvilgiu. Jis už besąlygišką Vilniaus krašto prijungimą. Piešė Vilniaus Seimo antspaudą, kuriame vaizduojamas šv. Kristoforas.

Ankstyvuosiuose Ruščico peizažuose dominavo stabili kompozicija, santūrus potėpis. Ruščico kūriniuose vaizdas neretai atsiveria tarsi žiūrint iš apačios. Dangus jo kūryboje taip pat patyrė metamorfozes – tik ankstyvoje jaunystėje Ruščicas tapė ramų, skaidrų dangų kaip foną kompozicijai. Veliau jo debesuotas dangus tampa labai svarbia nuotaika kuriančia peizažo dalimi, atveriančia nematerialią nuolat kintančio pasaulio pusę. Varšuvai savo tapybą Ruščicas pirmą kartą pristatė 1899 m. Sulaukė didžiulio pasisekimo. Žiūrovams ir dailės kritikams nepaprasta įspūdį paliko „Žemė“. Aukštas dangus, nuklotas milžiniškų debesų, tamsus arimas ir vagą varantys jaučiai – šis kaimo vaizdas, nusakomas keliais žodžiais, netikėtai suskambo giliai slepiamu patriotiniu jausmu, meile gimtajai žemei. Publika žavėjosi ir tapybos virtuoziškumu, ir simboliniu turiniu. Paakintas pripažinimo, Ruščicas, praėjus metams, dalyvavo didžiulėje parodoje, skirtoje Krokuvos Jogailos universiteto 500 metų jubiliejui, ir vienbalsiai buvo išrinktas krokuviškės lenkų menininkų draugijos „Sztuka“ nariu. Daugelį metų jis eksponavo savo kūrinius šios draugijos parodose Krokuvoje, Varšuvoje, Prahoje, Vienoje, Londone.

1903-1904 metais Ruščicas kartu su kitais menininkais prisidėjo prie Varšuvos dailės mokyklos steigimo ir atidarymo. Šioje mokykloje jo, jau profesoriaus, studentu tapo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, su kuriuo Ruščicas bendraus ir vėliau, gyvendamas Vilniuje. Iš tuo metu kūrusių lietuvių dailininkų Čiurlionį Ruščicas vertino labiausiai, jį vadino naujojo meno šaukliu. 1907 m. mirus tapytojui Janui Stanislavskiui, Ruščicas buvo pakviestas vadovauti Krokuvos dailės akademijos peizažo katedrai, tačiau, nusivylęs intrigų ir nesutarimų persmelkta akademijos atmosfera, greitai šių pareigų atsisakė.

Gyvenimas Vilniuje

1908 m. menininkas visam laikui apsigyveno Vilniuje. Apsistojęs Vilniuje, Ruščicas aktyviai įsijungė į miesto kultūrinį gyvenimą. Tapo įvairių renginių organizatoriumi, inscenizuotoju ir apipavidalintoju. Jis greitai pritapo Vilniaus inteligentų aplinkoje. Apie tai liudija jo priėmimas į slaptą elitinę masonų ložę ir vilniečio advokato Tado Vrublevskio 1899 m. atgaivintą draugiją „Szubrawcy“. Anksčiau mėgęs kurti katalogų, žurnalų bei kitokių leidinių viršelius, Ruščicas, tik būdamas Vilniuje, atsiskleidė kaip puikus leidybinės grafikos žinovas. Svarbu tai, kad jis čia padėjo įsitvirtinti naujai leidinio sampratai, kuri atsiliepė Europoje „Arts & Crafts“ judėjimo išpopuliarintoje taikomojo meno estetikoje. Ruščico sugalvotuose ir atliktuose leidybiniuose projektuose atsispindėjo moderni, amžių sandūrai būdinga „mažosios sintezės“ forma, t. y. visas apipavidalinimas – iliustracijos, nuotraukos, akcidentiniai piešiniai, šriftai, formatas, įrišimas ir kt. – sudarė subalansuotą leidinio meninį pavidalą.

Nelabai domėdamasis čia pat besiklostančia industrine kultūra, menininkas vis kreipė mintis į praeitį. Regėdamas „įgimtą Vilniaus grožį“, skatino ir kitus džiaugtis jo žavesiu, fiksuoti nykstančius architektūros paminklus. Tuo tikslu 1912 m. jo pastangomis buvo pradėtas kaupti miesto fotografijos archyvas. Šiam darbui pakviestas Janas Bulhakas meniškose fotografijose įamžino daugybę unikalių Vilniaus vaizdų. Savo pagarbą bei rūpinimąsi Vilniumi Ruščicas išreiškė apipavidalindamas albumą „Wilno z przed stu lat“. Kita veiklos sritis, kurioje Ruščicas pasireiškė kaip novatorius, buvo teatras. Vilniuje lenkų teatro gyvenimas, kaip ir visa muravjoviškos politikos nualinta kultūra, vos atgavus spaudą, atgijo gana greitai. Teatro repertuaras buvo įdomus, moderniškas, tačiau dailininkai dekoratoriai dažniausiai vadovavosi XIX a. įsigalėjusiais scenos apipavidalinimo principais. Pagrindinis jų darbas buvo parinkti tipines dekoracijas, atitinkančias pjesės veiksmą. 1914 m. jis pakviečiamas į Varšuvą – naujai pastatytame lenkų teatre repetuojama J. Slovackio tragedija „Balladyna“. Premjera virto Ruščico, kaip scenografo, triumfu, spektaklio dekoracijos ir kostiumai svariai papildė lenkų scenografijos istoriją.

Tarpukaris

1915 m. pavasarį Vilnių ir Vilniaus kraštą užėmus vokiečiams, dailininkas pasitraukė į Bogdanovą, kur gyveno trejus metus. Praūžus karui ir 1919 m. vėl atidarius Vilniaus universitetą, Ruščicas ėmėsi pedagoginės veiklos. Daug pastangų įdėjo, kad universitete rastųsi vietos ir dailės disciplinoms. Stepono Batoro universitete iki 1932 m. jis pakaitomis ėjo Dailės fakulteto dekano ir prodekano pareigas, visą laiką buvo senato narys. Dirbdamas universitete, Ruščicas nepamiršo ir anksčiau plėtotos meninės veiklos: projektavo knygų viršelius ir vinjetes, piešė pašto ženklus bei aukų rinkimo korteles, kūrė asmeninius medalius ir įvairias vėliavas kariuomenei, draugijoms, cechams ir mokykloms – menininkas visuomet siekė pagražinti net eilinius, kasdieniškus gyvenimo įvykius. Po karo Ruščicas prisidėjo ir prie dviejų didelių parodų organizavimo: 1921 m. jis buvo vienas iš pirmosios lenkų dailės parodos Paryžiuje organizatorių ir apipavidalintojų, o 1928 m. surengė regioninę parodą Vilniuje, kurioje didelis dėmesys buvo skiriamas Vilniaus ir Naugarduko kraštų ūkiniam ir kultūriniam gyvenimui. Dailininkas prisidėjo prie kiekvienos svarbesnės miesto šventės: 1922 m. pažymint šv. Kazimiero 400-ąsias kanonizacijos metines, Ruščicas suprojektavo sarkofagą, kuriame miesto gatvėmis iškilmingai buvo nešamos šventojo relikvijos: 1927 m. dalyvavo Aušros Vartų Dievo Motinos stebuklingojo paveikslo karūnavimo komiteto veikloje, sukūrė paveikslui ištaigingus neštuvus, iliuminavo ir papuošė miestą; 1931 m. dalyvavo atidengiant karališkuosius karstus Vilniaus katedros požemiuose, sukūrė karaliaus Aleksandro ir abiejų Žygimanto Augusto žmonų – Elžbietos Habsburgaitės ir Barboros Radvilaitės – palaikų piešinius.

Mirtis

1932 m. sunki liga privertė Ruščicą pasitraukti iš aktyvaus visuomeninio gyvenimo ir persikelti į Bogdanovą. 1936 m. menininkas mirė. Jis buvo palaidotas gimtajame Bogdanove. 1937 – 1938 metais buvo surengtos dailininko tapybos ir piešinių pomirtinės parodos Varšuvoje, Vilniuje, Krokuvoje ir Torunėje, vėliau, 1964 m., – personalinė paroda Varšuvos nacionaliniame muziejuje. Ruščico kūriniai drauge su kitais „Młoda Polska" dailininkų darbais, ne kartą eksponuoti įvairių šalių (Lenkijos, Rusijos, Prancūzijos, Vokietijos, JAV) parodų salėse, tapo neatsiejama amžiaus sandūros moderniosios dailės istorijos dalimi.

Apdovanojimai

Ferdinandas 1923 m. už politinius nuopelnus apdovanojamas Restitutos ordinu.