Džordžas Kaningas (angl. George Canning; 1770 m. balandžio 11 d. – 1827 m. rugpjūčio 8 ) – britų valstybės ir politinis veikėjas, valdant karaliui Jurgiui IV, torių liberaliojo sparno atstovas. Jungtinės Karalystės užsienio reikalų ministras (1807–1809, 1822–1827), premjeras (1827), pastarajame poste teišbuvęs kelis mėnesius iki savo mirties.

1807–1809 m. buvo atsakingas už Didžiosios Britanijos vaidmenį Napoleono karų Europoje metu. Vienas iš pagrindinių Šventosios sąjungos oponentų.

Biografija

D. Kaningo tėvas, turtingas Airijos žemvaldys, vesdamas vargšę airių merginą, rašytojo ir politiko Ričardo Šeridano (Richard Brinsley Sheridan) giminaitę, užsitraukė savo giminės nemalonę. Vos praėjus metams po sūnaus gimimo, jis pasimirė, todėl jauna našlė su kūdikiu ant rankų liko be pragyvenimo šaltinio. Ji buvo priversta susirasti darbą ant scenos, kur būdama susipažino su vienu aktoriumi ir netrukus už jo ištekėjo. Berniuko likimu susidomėjo jo dėdė, turtingas bankininkas Stratfordas Kaningas (diplomato Stratfordo de Redklifo (Stratford de Redcliffe) tėvas), paimdamas globoti aštuonmetį našlaitį. Jis buvo išleistas į Itono mokyklą, kur pasirodė kaip gabus mokinys, toliau mokėsi Oksfordo universitete. Į jaunuolį atkreipė dėmesį Ričardas Šeridanas, Čarlzas Foksas (Charles James Fox) ir Edmundas Berkas, tačiau jis anksti pateko į Viljamo Pito jaunesniojo įtaką. Su jo pagalba 1793 m. Džordžas Kaningas tapo Bendruomenių rūmų nariu. 1796 m. jis buvo paskirtas užsienio reikalų ministro padėjėju. Uoliai palaikydamas V. Pito politiką Parlamente, jis pasirodė ir kaip talentingas užtarėjas spaudoje, dalyvaudamas torių žurnalo „Anti-Jacobin“ veikloje.

Prieš tapdamas 1807 m. torių užsienio reikalų ministru, ankstesnėje vigų vyriausybėje, kuriai vadovavo Viljamas Grenvilas (William Grenville), buvo opozicijos lyderis. Jau būdamas ministru ėmė vykdyti suartėjimo politiką su Ispanija, besipriešinančia Napoleonui Bonapartui. Jis matė Pirėnus kaip karo teatro vietą, kai tuo tarpu karo ministras Robertas Stiuartas (Robert Stewart) stengėsi atidaryti antrąjį frontą Nyderlanduose. Ginče D. Kaningą palaikė Arthur Wellesley. Prieštaravimai tarp ministrų stiprėjo, dėl to buvo paralyžiuojamas vyriausybės darbas. Galiausiai 1808 m. šalys nutarė išsiaiškinti santykius tarpusavio dvikovoje, kurioje D. Kaningas buvo sužeistas. Tai ministrų kabinete sukėlė krizę. Naujuoju jo vadovu tapo Spencer Perceval. Šio kabineto darbe D. Kaningas atsisakė dalyvauti, negavęs torių vadovo vietos Žemuosiuose rūmuose.

1822 m. buvo numatyta jį paskirti Indijos generalgubernatoriumi, tačiau netikėtai tuometinis užsienio reikalų ministras gyvenimą baigė savižudybe, todėl šį postą skyrė D. Kaningui. Šiose pareigose jis išbuvo iki 1827 m., kuomet tapo ministrų kabineto vadovu.

1822–1827 m. laikotarpyje jis pasirodė kaip labiausiai matomas Anglijos valstybės veikėjas, šaliai ypatingai pasitarnavęs savo tvirta politika, davusia Anglijai įtakingą tarptautinį vaidmenį. Jam vadovaujant, Didžioji Britanija viena iš pirmųjų pripažino ispaniškųjų kolonijų Lotynų Amerikoje nepriklausomybę, taip pat prisijungė prie graikų jų nepriklausomybės kare su osmanais.

Savo politikos pagrindiniu uždaviniu laikė taiką ir ramų šalies kultūros jėgų vystymąsi. Pirmą kartą buvo imta laikytis tvirto kurso nesikišti į Europos reikalus, užtvirtinant tai Anglijos išstojimo iš Šventosios sąjungos aktu. D. Kaningas buvo palaidotas Vestminsterio vienuolyne šalia Viljamo Pito jaunesniojo. Premjero poste jį pakeitė senas bendražygis Arthur Wellesley. Sūnus Čarlzas Džonas (Charles John Canning) nuo 1855 m. užėmė Indijos generalgubernatoriaus postą.