Džonas Džėjus (angl. John Jay) (1745 m. gruodžio 12 d. – 1829 m. gegužės 17 d.) buvo amerikiečių politikas, valstybės veikėjas, revoliucionierius, diplomatas, vienas iš Jungtinių Valstijų tėvų įkūrėjų, 1778-1779 metais Kontinentinio kongreso prezidentas, nuo 1789 iki1795 pirmasis ėjo Jungtinių Valstijų vyriausiojo teisėjo pareigas. Amerikos revoliucijos metu ir po jos, Džonas dirbo ambasadoriumiI spanijoje ir Prancūzijoje, kur padėjo formuoti Amerikos užsienio politiką ir užsitikrinti palankias taikos sąlygas su britais ir prancūzais. Džonas kartu su Aleksandru Hamiltonu ir Džeimsu Madisonu buvo federalisto užrašų bendraautorius.

Naujosios Federalistų partijos lyderis Džonas Džei nuo 1795 iki 1801 metų buvo Niujorko valstijos gubernatorius. Eidamas šias pareigas, Džonas tapo pagrindiniu valstijos vergijos priešininku. Pirmieji du jo mėginimai išleisti įstatymus, užtikrinančius vergų išlaisvinimą, patyrė nesėkmę 1777 ir 1785 metais. Tačiau trečias kartas nemelavo, Džonui pasisekė 1799 metais. Naujasis vergus išlaisvinęs įstatymas galiausiai įsigaliojo Niujorko valstijoje dar prieš politiko mirtį.