Džiuzepė Tomazis di Lampedūza (it. Giuseppe Tomasi di Lampedusa) (g. 1896 gruodžio 23 d. – 1957 m. liepos 23 d.) – Sicilijos rašytojas. 

Jis žinomas dėl savo vienintelio romano „Il Gattopardo“ („Leopardo“) (pirmą kartą publikuoto po rašytojo mirties 1958 m.), kuriame vaizduojama Sicilija, Italijos suvienijimo metu. Tylus ir atsiskyręs žmogus, jis daug laiko praleido skaitydamas ir mąstydamas, o apie save yra sakęs: „Aš buvau berniukas, kuris mėgo vienatvę.“

Biografija

Jaunasis Tomazis gimė Palerme Lampeduzos ir Palmos di Montechiero kunigaikščiui Džiulijui Marijai Tomaziui (it. Giulio Maria Tomasi) ir Beatričei Mastrogiovani Taska di Kuto (it. Beatrice Mastrogiovanni Tasca di Cutò). Jis tapo vieninteliu vaiku po to, kai nuo difterijos mirė jo sesuo. Tomasi di Lampedusa buvo labai artimas savo motinai, stiprios asmenybės moteriai, kuri įkvėpė jį didiems dalykams, ypač, dėl to, kad jo tėvas buvo ganėtinai šaltas ir atsiskyręs. Tomazis mokėsi savo didžiuliuose namuose Palerme su namų mokytojais (įskaitant ir literatūrą bei anglų kalbą) bei su savo motina (kuri mokė jį prancūzų kalbos) ir su senele, kuri skaitė jam Emilio Salgari romanus. Mažame savo namų Santa Margarita di Belice, teatre, kur ji leisdavo ilgas atostogas, jis pirmą kartą pamatė Hamleto pastatymą, suvaidintą grupės keliaujančių aktorių. Jo pusbrolis buvo Fulco di Verdura.

1911 m. jis pradėjo lankyti liceo classico Romoje, o vėliau Palerme, galiausiai 1915 metais persikėlė gyventi į Romą ir įstojo į teisės fakultetą. Tačiau tais metaiss jis buvo pašauktas į kariuomenę ir kovėsi Kaporeto mūšyje, kur buvo paimtas į nelaisvę Austrijos - Vengrijos armijos. Jis buvo laikomas karo belaisvių stovykloje Vengrijoje, bet jam pavyko išsigelbėti ir grįžti Italijon. Po paleidimo iš armijos, kaip leitenantas, jis grįžo į Siciliją, pakaitomis ilsėjosi, keliavo su motina ir tęsė užsienio literatūros studijas. Būtent tuo metu jis pirmą kartą pajuto įkvėpimą jo vėlesniam romanui „Leopardas“. Pirmasis romano planas buvo knyga, kurioje veiksmas vyktų tik vieną dieną, panašiai į garsaus modernaus romano autoriaus Džeimso Džoiso romaną „Ulisas“.

1932 m. Rygoje, Latvijoje, jis vedė Aleksandrą Wolff fon Stomersee, pravarde "Licy", Baltijos vokiečių kilmingą moterį ir psichoanalizės studentę. Vestuvių ceremonija buvo švenčiama Ortodoksų bažnyčioje. Pirma, jie gyveno su di Lapedusos motina Palerme, bet netrukus dėl nesuderinamumo tarp dviejų moterų privertė Licy grįžti į Latviją.

1934 m. mirė Tomasi tėvas ir jis paveldėjo kunigaikčio titulą. Jaunasis kunigaikštis trumpai grįžo prie ginklų 1940 m., bet kaip šeimos galva paveldėjęs žemės ūkio plantacijas buvo greitai parsiųstas namo, rūpintis savo reikalais. Jis ir jo motina galų gale atsissakė Capo d’Orlando, kuriuo jis buvo sujungtas su Licy; taigi šeima pergyveno karą, bet jų rūmai Palerme ne.

Po motinos mirties 1946 m. di Lampedusa grįžo gyventi pas žmoną į Palermą (kunigaikštienė jau anksčiau buvo persikėlusi į Italiją). 1953 m. jis pradėjo leisti laiką su grupe jaunų intelektualų, kurių vienas - Gioacchino Lanza Tomasi, buvo toks artimas jo pusbrolis, kad netrukus di Lampedusa jį legaliai įsisūnijo.

Tomasi di Lampedusa buvo dažnas svečias kito savo pusbrolio, poeto Liucijaus Piccolo namuose, su kuriuo keliavo 1954 m. į Sant Pellegrino Termę aplankyti literatūrinę apdovanojimų ceremoniją, kur jis sutiko tarp kitų: Eugenijų Montale ir Maria Bellonci. Sakoma, kad grįždamas iš kelionės pradėjo rašyti „Leopardą“, kuris buvo baigtas 1956 m. Jam gyvam esant romanas buvo atmestas dviejų leidyklų, kaip formaliai ir ideologiškai pasenęs kūrinys

1957 m. Tomasi di Lampedusai buvo diagnozuotas plaučių vėžys; jis mirė liepos 23 d. Romoje. Mišios laikytos del Sacro Coure di Gesu bazilikoje, Romoje, o buvo palaidotas kapucinų kapinėse, Palerme. Jo romanas buvo publikuotas kitais metais po jo mirties; Elena Croce nusiuntė jį rašytojui Džiordžio Bassani, kuris šį pasiūlė Feltrinellio leidybos namams. „Leopardas“ buvo greitai pripažintas gerniausiu XX a. vid. italų literatūros kūriniu. 1959 m. už šią knygą Tomasi di Lampedusa po mirties apdovanotas prestižiniu Strega prizu. Per kelis mėnesius buvo parduota virš 100 000 egzempliorių – tai tikras fenomenas tuometinėje Italijos knygynų rinkoje.

Be žymiojo romano Džiuzepė Tomazis di Lampendusa parašė dar 4 apsakymus ir keletą esė apie XIX a. prancūzų ir anglų rašytojus, keletą apybraižų apie V. Šekspyrą ir jo dramas. Šie kūriniai taip pat išspausdinti po jo mirties. Nė kiek ne mažiau už romaną populiaresnis yra ir L. Viskončio, to paties pavadinimo filmas „Leopardas“, pastatytas 1963, kuriame pagrindinius vaidmenis atliko Burtas Lankasteris, Alenas Delonas ir Klaudija Kardinale ir kuris laimėjo Palmės šakelę Kanų filmų festivalyje. Pats kilęs iš senos aristokratiškos šeimos, L. Viskontis filme netiesiogiai domėjosi savo kilme, tačiau nuo to oficialiai atsiribojo.

Darbas

„Leopardas“ pasakoja pagrinių veikėjų, kunigaikščių šeimos, gyvenimus. Pagrindinis veikėjas Sicilijos aristokratas Donas Fabricijus Korbera, kunigaikštis Salina, pergyveno Italijos suvienijimo įvykius. Galbūt labiausiai įsimintina eilutė knygoje yra išsakoma dono Fabricijaus sūnėno Tankredžio besiginčijančio siekiant įrodyti, kad donas Fabricijus atsisakė savo ištikimybės atskilusiai Dviejų Sicilijų karalystei ir tapo Džiuzepės Garibaldžio bei Savojaus karališkos giminės sąjungininku: „Nebent mes patys dabar viską imsime į rankas, antraip jie įbruks mums respublika. Jei mes norime vieno, pasilikti taip, kaip jie, vadinasi, viskas turi pasikeisti.“

Pavadinimas yra išverstas į anglų kalbą kaip „Leopardas“, bet italų žodis gattopardo pirmiausia reiškia amerikietišką ocelotą ar afrikinį servalą. „Il gattopardo“ galbūt reiškia laukinę katę, kuri buvo medžiojama iki visiško išnykimo Italijoje XIX a. viduryje.

Pirmą kartą publikuotas, kai kurių literatūros kritikų romanas buvo kritikuotas dėl savo paprasto „nemadingo“ Stendalio ar Tolstojaus tipo realizmo, kuris beveik erzino neo – relistus, tokius kaip Elio Vittorini ir Alberto Moravia. Tačiau romanas buvo labai populiarus tarp paprastų skaitytojų, be to, prestižinių užsienio intelektualų, tokių kaip Liudvikas Aragonas ir E. M. Forsteris.

Kūriniai

• „Il Gattopardo“, Milano, Feltrinelli, 1958.
• Racconti, Milano, Feltrinelli, 1961.
• Lezioni su Stendhal, Palermo, Sellerio, 1977.
• Invito alle Lettere francesi del Cinquecento, Milano, Feltrinelli, 1979.
• Il mito, la gloria, Roma, Shakespeare & Company, a cura di Marcello Staglieno 1989.
• Letteratura inglese, 2 voll., Milano, Mondadori, 1990-1991.
• Viaggio in Europa. Epistolario 1925-1930, Milano, Mondadori, 2006.