Danuta Šaflarska

- Gimęs:
- 06.02.1915
- Mires:
- 19.02.2017
- Laidojimo data:
- 28.02.2017
- Gyvenimo trukmė:
- 102
- PERSON_DAYS_FROM_BIRTH:
- 40215
- PERSON_YEARS_FROM_BIRTH:
- 110
- PERSON_DAYS_FROM_DEATH:
- 2946
- PERSON_YEARS_FROM_DEATH:
- 8
- Be žodžių:
- Danuta Szaflarska
- Kategorijas:
- , Aktorius, Šalies nepriklausomybės mūšius
- Pilietybė:
- lenkas
- Kapinės:
- Warszawa, Powązki Military Cemetery
Danuta Šaflarska (lenk. Zofia Danuta Szaflarska 1915 m. vasario 6 d. Kosaržyskose - 2017 m. vasario 19 ) – lenkų aktorė. Kurį laiką gyveno ir vaidino Vilniuje.
Danuta Szaflarska gimė 1915 m. Lenkijoje. Tuo metu bovo populiari H. Senkevičiaus knygelė „Kryžiuočiai“, iš kurios paimtas ir jai duotas lietuviškas Danutės vardas. 1939 m. pabaigė Varšuvos teatro institutą (Państwowy Instytut Sztuki Teatralnej). Vėliau iki 1941 m. vaidino Vilniuje Lenkų teatre (Teatr na Pohulance) J. Basanavičiaus gatvėje. Vėliau išvyko atgal į Lenkiją, dirbo daugelyje teatrų, filmavosi.
2007 m. už vaidmenį filme „Laikas mirti“ (Pora umierać) gavo apdovanojimą už geriausią vaidmenį[1]. Ankščiau gavusi apdovanojimų už geriausią antraplanį vaidmenį (1991 ir 1993 m.), taip pat pripažinta viena geriausių XX amžiaus lenkų kino aktorių.
Filmavosi viename su lietuviška tematika susijusiame filme: rež. T. Konvickio „Isos slėnis (filmas)“, pagal Č. Milošo to paties pavadinimo apsakymą.
Turi dvi dukras.
Atsiminimai apie Vilnių
Gyvendama Vilniuje pramoko lietuviškai. Teigiamai atsiliepia apie Vilniaus žydus, kurie buvo vieni didžiausių teatro gerbėjų ir mėgstamiems aktoriams savo parduotuvėse duodavo nuolaidų. Matė, kaip iš N. Vilnios geležinkelio stoties buvo tremiami į Sibirą žmonės. Ji prisimena, kad Vilniuje, kur ji turėjo net 19 premjerų tuo metu buvo daugiau galimybių vaidinti, nei Varšuvoje. Moka parodijuoti vilnietišką akcentą. Daugiau Vilniuje niekada nebesilankė.
Kurį laiką gyveno Žvėryne.
Šaltiniai: wikipedia.org
Nėra vietos
01.08.1944 | Varšuvos sukilimas 1944
Varšuvos sukilimas – (1944 m. rugpjūčio 1 d. – spalio 3 d.) Varšuvoje vykęs sukilimas prieš vokiečių okupacinę valdžią, siekiantis atkurti Lenkijos teisėtą valdžią ir atėjus Raudonajai armijai neleisti sukurti marionetinę vyriausybę. Lenkija buvo pakliuvusi į TSRS įtakos zoną ir jokie kiti vakarų aljanso daliniai net stebėtojai čia atvykti neplanavo – buvo tik tikimasi sulaukti iš vakarų lenkų 1 savarankiškos parašiutininkų brigados ir aljanso stebėtojų.
08.01.1947 | Premiera pierwszego polskiego powojennego filmu fabularnego "Zakazane piosenki" w reżyserii Leonarda Buczkowskiego
Zakazane piosenki – polski muzyczny film fabularny z 1946 roku, w reżyserii Leonarda Buczkowskiego według scenariusza Ludwika Starskiego. Film upamiętnia antyniemiecką i partyzancką twórczość muzyczną czasów II wojny światowej, jednocześnie przedstawiając w epizodach historię okupacji niemieckiej od kapitulacji wrześniowej, aż po wkroczenie Armii Czerwonej do Warszawy. Przedstawione w nim piosenki są w większości oparte na autentycznej twórczości wykonawców ulicznych i orkiestr podwórkowych.