Andrea del Sartas (it. Andrea del Sarto, tikr. Andrea d'Agnolo di Francesco di Luca di Paolo del Migliore, 1486 liepos 16 d. – 1530 m. rugsėjo 29? d.) – italų Brandžiojo renesanso dailininkas iš Florencijos.

Andrea del Sartas, be to, kad buvo vienu didžiausių savo laikmečio Renesanso meistrų, daug prisidėjo prie manierizmo išsivystymo Florencijoje. Svarbiausiais jo darbais laikomos freskos Santissima Annunziata ir Chiostro dello Scalzo bažnyčiose. Iš paveikslų, turbūt geriausiai žinomas - „Madona su harpijomis“ (1517, Uficių galerija).

Biografija

Andrea del Sartas gimė 1486 liepos 16 d. Florencijoje. Jo tėvas Agnolo buvo siuvėjas, dėl ko Andrea gavo savo pravardę (it. sarto - siuvėjas). Iš pradžių Andrea mokėsi auksakalystės, tačiau buvo pastebėtas dailininko Gian Barile, kuris pasiėmė jį mokiniu pas save. Apie 1498 m. Gian Barile perleido Andrea vienam garsiausių Florencijos dailininkų Piero di Cosimo. Pasak Giorgio Vasari, Andrea del Sartui ypač didelį poveikį padarė Leonardo da Vinčio ir Mikelandželo kartonai freskoms Vekjo rūmuose, kuriuose jaunasis Andrea mokėsi kopijuodamas didžiųjų meistrų darbus.

„Madona su harpijomis“ (1517, Uficių galerija, Florencija. Pavadinimas kilęs iš to, kad Madona vaizduojama ant postamento, kuriame pavaizduotos harpijos)

Apie 1505-06 m. Andrea del Sartas paliko Piero di Cosimo mokyklą ir su kitu Piero mokiniu Franciabigio atidarė bendrą studiją, bei pradėjo savarankišką profesionalaus dailininko karjerą. 1509 m. Andrea sulaukė pirmo reikšmingo užsakymo servitų vienuolyno bažnyčioje Santissima Annunziata. Čia Andrea atliko keletą freskų, kurios jį išgarsino Florencijoje ir buvo tokios sėkmingos, kad servitai įprašė dailininką atlikti jų daugiau. Andrea del Sartas baigė šias freskas iki 1514 m., o gerokai vėliau dar dirbo šioje bažnyčioje. Ankstyvajam Andrea stiliui būdinga Fra Bartolomeo ir Rafaelio įtaka.

Apie 1511 m. Andrea jau buvo žinomas dailininkas, Florencijos užsakymų rinką pasidalinęs su Fra Bartolomeo. Jo studijoje mokėsi būsimieji manierizmo pirmieji meistrai Rosso Fiorentino ir Jacopo da Pontormo. Tarp mokinių, taip pat, Giorgio Vasari ir Francesco Salviati. Apie 1511-12 m. Andrea pradėjo dirbti Chiostro dello Scalzo bažnyčioje. Šiose monochromatinėse freskose atskleidė savo, kaip piešėjo, talentą, dėl ko buvo pramintas „Meistru be klaidų“. 1517 m. Andrea nutapė tikriausiai geriausiai žinomą savo darbą - „Madoną su harpijomis“ ir skulptoriaus portretą, greičiausiai įkvėptą bičiulio Jacopo Sansovino. Maždaug apie 1517 m. pabaigoje Andrea vedė Lucrezia del Fede ir buvo pakviestas į Prancūzijos karaliaus Pranciškaus I-ojo dvarą, kuriam anksčiau sėkmingai pardavė porą paveikslų. Andrea laikas Paryžiuje nebuvo sėkmingas. Čia jis išbuvo apie 1 metus ir grįžo į Florenciją. Anot, Giorgio Vasari, labiau dėl žmonos.

„Šv. Jonas Krikštytojas“ (apie 1528, Piti rūmai, Florencija)

1520 m. grįžęs į Florenciją Andrea greitai iššvaistė Prancūzijoje uždirbtus pinigus. Viena legenda sako, kad karalius buvo jų davęs pirkti dailės darbams Florencijoje, tačiau Andrea už juos nusipirko namą - dabar manoma, kad tai tik prasimanymas. Epizodą vėliau panaudojo anglų poetas Robertas Brauningas poemoje skirtoje Andrea del Sartui. 1420-21 m. Andrea dirbo Medičių viloje prie Prato, tačiau šie darbai nutrūko mirus popiežiui Leonui X Medičiui. Freską „Cezario triumfas“ vėliau baigs Alessandro Allori. Minima, kad 1523 m. Andrea nutapė Rafaelio popiežiaus Leono X portreto kopiją, kuri buvo Medičių šeimos pasiųsta Mantujos kunigaikščiui kaip tikra.

Apie 1526 m. Andrea galų gale baigė freskas Chiostro dello Scalzo bažnyčioje, o 1527 m. atliko paskutinį reikšmingą monumentinį darbą, freską „Paskutinė vakarienė“ San Salvi bažnyčioje. Vėlyvieji Andrea paveikslai rodo pilnai susiformavusį vieną didžiausių italų Renesanso meistrų. Andrea del Sartas mirė 1530 m. nuo maro, palaidotas rugsėjo 29 d. Santissima Annunziata bažnyčioje Florencijoje.

Kūryba

Savo gyvenimo metu kai kuriuo laikotarpiu Andrea del Sarto kūryba buvo laikoma lygi tai, kurią atliko Mikelandželas ir Rafaelis, tačiau po mirties dailininko autoritetas greitai smuko. Giorgio Vasari teigimu Andrea trūko aistros ir audringumo, kurio galėtų įkvėpti į savo paveikslus. Dailininkas esą buvo ramaus ir melancholiško būdo (dalinai tai atsispindi ir Andrea autoportrete 1528 m.). Ne ką geriau atsiliepiama apie Andrea žmoną Lukreciją, kuri esą buvo silpna ir aikštinga asmenybė, dariusi neigiamą poveikį dailininkui. Savo žmoną Andrea naudojo kaip modelį madonų atvaizdams, pvz., „Madonoje su harpijomis“.

Andrea del Sarto kūryba skirstoma į dvi dalis: ankstyvąją ir vėlyvąją (po 1520 m.). Ankstyvojoje labiau dominuoja monochromatiniai piešiniai, kai vėlyvojoje Andrea parodo geriausią savo, kaip spalvų meistro, talentą, kas įgalino jį būti geriausiu spalvų valdymo meistru Italijoje (kaip „Šlovingojoje Madonoje“), neskaitant Venecijos dailininkų. Neramios vėlesniųjų darbų spalvos susišaukia su tuo metu pradėjusiu Florencijoje įsigalėti manierizmu.

Darbų galerija

• 

  „Lošėjų bausmė“ (apie 1510, Santissima Annunziata, Florencija)

   

• 

  „Mergelės Marijos gimimas“ (apie 1514, Santissima Annunziata, Florencija)

   

• 

  „Šv. Jonas Krikštytojas krikštija žmones“ (apie 1517, Chiostro dello Scalzo, Florencija)

   

• 

  „Žmonos portretas“ (1513-14, Prado muziejus, Madridas)

   

• 

  „Skulptoriaus portretas“ (apie 1518, Nacionalinė galerija Londone)

   

• 

  „Šv. Šeima“ (apie 1520, Piti rūmai, Florencija)

   

• 

  „Madonna della Scala“ (1522-23, Prado muziejus, Madridas)

   

• 

  „Paskutinė vakarienė“ (1527, San Salvi, Florencija)

   

• 

  „Geroji naujiena“ (apie 1528, Piti rūmai, Florencija)

   

• 

  „Moteris su Petrarkos knyga“ (1528-29, Uficių galerija, Florencija)

   

• 

  „Madona su Kūdikiu, Šv. Jonas ir Šv. Elžbieta“ (1529, Piti rūmai, Florencija)

   

• 

  „Šlovingoji Madona“ (apie 1530, Piti rūmai, Florencija)