Viktoras Viktorovičius Šatskichas (1969 m. balandžio 28 d. – 1991 m. sausio 13 d.) – SSRS KGB 7-ojo skyriaus „A“ grupės leitenantas; žuvo per televizijos centro išpuolį Vilniuje 1991 m.

Biografija

Gimė 1969 m. balandžio 28 d. Nachičevane.

Tėvas - Viktoras Aleksejevičius Šatskichas, SSRS KGB pasienio apsaugos pulkininkas, draugavo su grupės „A“ vadu V. F. Karpukhinu.

Motina - Valentina Ivanovna Shatskikh (1946-2014), pasienio šokių studijų mokyklos renginių vadovė. Ji ištekėjo už Viktoro Aleksejevičiaus ir išvyko į Užkaukazę, kur gimė Viktoras ir jo jaunesnioji sesuo Marija. Keturi dėdės iš motinos pusės (Valentinos Ivanovnos broliai) kovojo Didžiajame Tėvynės kare, o Valentinos Ivanovnos tėvas buvo sužeistas netoli Leningrado.

Iš tėvo ir Karpuchino Viktoras sužinojo apie „Alfa“ specialaus padalinio, kuris dalyvavo keliose įkaitų išlaisvinimo ir nusikaltėlių neutralizavimo operacijose, egzistavimą ir nusprendė ateityje tapti operatyvininku.

Viktoras baigė 763 mokyklą (Maskva). Nuo vaikystės mokėsi šaudymo ir artimos kovos, mokykloje rašė poeziją. Norėjau stoti į Babuškinsko pasienio mokyklą, bet įstojau į Golicino aukštesniąją pasienio karinę-politinę mokyklą, pavadintą K. E. Vorošilovo vardu, nes tuo metu artimųjų tarnyba tame pačiame kariniame dalinyje buvo uždrausta.

1990-ųjų rugpjūtį, būdamas paskutiniame kurse, jis buvo išrinktas tarp geriausių absolventų tarnauti SSRS KGB 7-osios direkcijos A grupėje. Į pirmąją komandiruotę Baku jis su asmeniniu prašymu nuvyko pas vadą ir šeimos draugą V. F. Karpuhiną, kuris buvo laikomas jo krikštatėviu.

Dalyvavo sulaikant nusikalstamos grupuotės lyderį Jerevane.

1991 m. sausį 65 žmonių grupė, vadovaujama 3-iosios divizijos viršininko pulkininko leitenanto E. N. Chudesnovo, išvyko į kovinę misiją į Vilnių.

Sausio 11 d., 20:00, dalinys atvyko į Vnukovos oro uostą, iš kurio 21:30 išskrido į Vilnių ir atvyko 23:00 Maskvos laiku.

1991 m. sausio 13 d. Šatskis dalyvavo užimant pastatą. Jis pateko į pastatą ir iš arti buvo nušautas į nugarą. Remiantis kai kuriais pranešimais, kulka pateko į nugarą iš apačios į viršų, pramušdama neperšaunamą liemenę; kitų šaltinių teigimu, Šatskis buvo sužeistas, kai iššoko pro langą ir pasilenkė – kulka pateko iš viršaus, kai atsivėrė neperšaunamos liemenės žvynai.

Pirmame aukšte prie laiptų sužeistasis Šackis apie žaizdą pranešė savo vadui Chudesnovui, kuris, manydamas, kad žaizda nepavojinga, iškart liepė sutvarstyti auką. Nepaisant kolegų pastangų, Viktoras Šatskis mirė nuo žaizdų.

Pirmosiomis dienomis po mirties spauda negalėjo įvardyti, kuris iš A grupės narių žuvo, ir per klaidą įvardijo tėvą Viktorą Aleksejevičių Šatskį, vidaus kariuomenės karininką Vladimirą Šatskį ar per klaidą žuvusį desantininką Viktorą Šitnovičių.

Tačiau net ir išsiaiškinus velionio vardą, spauda ėmė aktyviai klastoti faktus apie mirtį. Visų pirma Igoris Bunichas savo knygoje „Prezidento kardas“ rašė, kad Šatskį asmeniškai nušovė krikštatėvis Karpuhinas, tariamai atsisakęs atidengti ugnį į protestuotojus.

Už drąsą ir drąsą leitenantas Viktoras Viktorovičius Šatskichas po mirties buvo apdovanotas Raudonosios vėliavos ordinu, apdovanojimą velionio artimiesiems asmeniškai įteikė KGB pirmininkas Vladimiras Kryuchkovas.

Jis buvo palaidotas Volkovskio kapinėse Maskvos srities Mitischu rajone, laidotuvės vyko slaptai.